Santrauka

Gardamo šv. Roko bažnyčia

Skirmantė Smilingytė-Žeimienė

Medinė Gardamo bažnyčia sudegė 1913 m. balandžio 12 d., 1914 m. pastatyta laikina medinė bažnytėlė ir imta ruoštis mūrinės bažnyčios statybai. Užklupęs Pirmasis pasaulinis karas ir po jo sekusi suirutė, pinigų devalvacija atitolino viltį greitai iškelti bažnyčios pastatą. Pamatai padėti 1922 m., o pati neogotikinė bažnyčia iš lauko akmenų ir plytų baigta mūryti tik po dešimtmečio – 1932 m. Vianabokštės pseudobazilikinės bažnyčios pastatas gerokai skiriasi nuo pirminio, architekto Ericho Omnečinskio 1922 m. parengto, projekto: bokštas ten buvo vieno tūrio, be to, pakeista langų konfiguracija, neliko nedidelio bokštelio virš transepto ir dviejų šoninių įėjimų pagrindiniame fasade, taip pat atsisakyta ir daugelio neogotikai būdingų puošybos detalių – bokštelių, smailių, pinklių, arkų. Perprojektuojant (J. Salenekui ?) bažnyčią, siekta didesnio funkcionalumo ir formų raiškumo, todėl bažnyčios išvaizda tapo harmoningesnė, modernesnė.

Bažnyčios vidaus bespėta įrengti iki Antrojo pasaulinio karo – abu šoniniai altoriai sumeistrauti 1958 m. Trumpai apibendrinant bažnyčios statybos ir įrangos raidą, galima sakyti, jog Gardamo bažnyčios architektūra ir vidaus puošyba, nepaisant to, kad nemažai dalykų yra įtaisyta pokariu, yra tipiška XX a. pirmajai pusei. Bažnyčios įranga ir puošyba atspindi bendrą to laiko Lietuvos bažnyčių interjero tvarkymo pobūdį: vyrauja neostiliniai įrangos objektai, neoriginalūs, serijiniai vaizduojamosios dailės kūriniai, daugiausia – skulptūros. Gardamo bažnyčioje esantys svarbiausių Lietuvoje XX a. pirmosios pusės bažnytinės įrangos (V. Čižausko) ir reikmenų (A. Danišauskienės, A. Krupavičienės, J. Masalco) dirbtuvių gaminiai rodo gana menką meninį ir techninį tų dirbtuvių potencialą. Nemažai daiktų bažnyčiai yra suaukoję buvę parapijiečiai emigrantai, todėl bažnyčios monstrancija pagaminta JAV.

Bažnyčios vidaus sąranga meniniu aspektu nėra vertinga, tačiau yra gana darni.