Santrauka

Žemaičių Naumiesčio bažnyčios dailės paveldas

Regimanta Stankevičienė

Žemaičių Naumiesčio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios interjero vaizdas istorijos bėgyje kito. Pastačius bažnyčią ji buvo papuošta penkiais iliuziškai tapytais altoriais, kurių keturiuose buvo įkomponuoti paveikslai, o viename šoniniame – skulptūra. Šv. Jono Krikštytojo altoriaus mensoje buvo įrengta krikštykla, kitų altorių tabernakulius puošė veidrodžiai arba drožiniai. XIX a. pradžioje minimos 4 klausyklos, du suolai, po poros dešimtmečių baldų padaugėjo, atsirado navų suolų komplektai. XIX a. I pusės dokumentuose minimi reikiami zakristijos baldai, indai, rūbai ir kiti daiktai. Tuo laikotarpiu bažnyčios inventorius kiek kito: gausėjo baldų, indų, reikmenų, 1833 m. senuosius altorių paveikslus pakeitė šeši nauji.

Didžiausios interjero permainos įvyko XIX a. II pusėje (6–8 deš. ?), kai buvo pastatyti penki dabartiniai mediniai architektūrinės sandaros altoriai, jų kompozicija ir drožyba leidžia juos susieti su tiksliai dar neidentifikuotų meistrų grupe ar dirbtuve (galimas kelių žinomų meistrų dalyvavimas). Ši grupė XIX a. vid.–II pusėje kūrė altorius plačiame regione, apimančiame didesniąją, vakarinę tuometinės Žemaičių vyskupijos dalį. Jų altoriams būdinga iš Žemaitijos XVIII a. II pusės vėlyvojo baroko stiliaus mūrinių ir medinių altorių perimta struktūra, kuri papildyta savitai interpretuotais klasicizmo ir istorizmo elementais ir ornamentais. Panaši istorizmo stilistika būdinga ir sakyklai, klausykloms, senajam katafalkui.

Išlikę kilnojamieji dailės objektai atspindi visą bažnyčios egzistavimo laikotarpį. Pirmąją bažnyčios puošybos fazę ir jai būdingą vėlyvojo baroko stilistiką reprezentuoja du kūriniai: tapytas fundatoriaus grafo Mykolo Ronikerio portretas ir fotografijose užfiksuota skulptūra „Antakalnio Jėzus“ (XX a. pab. Iš bažnyčios dingo). Iš XIX a. I pusės kūrinių išliko: klasicizmo ir romantizmo stilių junginiu pasižymintys šoninių altorių paveikslai („Šv. Jurgis“ ir „Šv. Laurynas“), klasicizmo stiliaus drožyba puoštas trikojis (žvakidės dalis ?) ir ampyro stiliaus sietynas. XIX a. II pusės istorizmo laikotarpio dailės pavyzdžiai: provincialios neobarokinės stilistikos nežinomo apaštalo skulptūra ir tik iš nuotraukos žinoma Jėzaus prie stulpo statula. Medinėse dirbtuvėse kurtą XIX a. pab.–XX a. pr. bažnyčių dailę taip pat reprezentuoja skulptūros kūriniai. Religinio akademizmo meninė raiška būdinga didžiojo altoriaus Nukryžiuotojo skulptūrinei grupei, presbiterijos šoninių altorių šventųjų statuloms ir dar vienai Nukryžiuotojo figūrai; šie kūriniai atlikti Lietuvoje veikusioje (Aleksandro Zaborskio ?) dirbtuvėje. Neogotikos stiliaus Kryžiaus kelio stočių reljefai sukurti artimesniame (Rytprūsių) arba tolimesniame vokiškos kultūros centre. Apie 1940 m. vykdytas dar vienas interjero atnaujinimas, kurio metu pakeisti keli altorių vaizduojamosios dailės kūriniai. Pirmajame koplyčios altorių tarsnyje stovinčios Jėzaus ir Marijos statulos ir prie sakyklos esanti Šv. Pranciškaus Asyžiečio figūra – tipiniai dirbtuvių darbo skulptūros pavyzdžiai. Du presbiterijos altorių viršutiniai paveikslai ir zakristijoje saugomas Gerojo Ganytojo paveikslas iš dalies atspindi tuometinės Lietuvos dailės modernėjimą, nors sukomponuoti remiantis maldingos poligrafinės produkcijos pavyzdžiais.

Vertingiausia Žemaičių Naumiesčio meninio paveldo dalis – altorių, sakyklos ir klausyklų ansamblis, neobaroko stiliumi ir dvasia gerai derantis su barokine pastato architektūra. Altorius puošiantys 1833–1940 m. laikotarpiu datuojami kūriniai yra skirtingo laiko, stiliaus ir vertės, tačiau jie dera tarpusavyje ir atspindi tiek parapijos pamaldumo, tiek dailės stilių ir estetinių kriterijų kaitą. Panašiai vertintas ir negausus, ypatingesnių vertybių stokojanti senųjų zakristijos objektų (liturginių indų, rūbų ir reikmenų) rinkinys, sukauptas XIX a. vid.–XX a. vid. Laikotarpiu.