Santrauka

Vaikai ir vaikų auginimas Babtų apylinkėse

Auksuolė Čepaitienė

Antropologų požiūriu, kūdikystė ir vaikystė yra vienas iš žmogaus gyvenimo etapų, apibūdinamas tam tikromis fizinėmis, socialinėmis, mentalinėmis ypatybėmis ir savitu santykiu su suaugusiais žmonėmis, šeima ir bendruomene. Turėti vaikų ir taip save reprodukuoti – yra visų visuomenių fiziologinė neišvengiamybė ir socialinis tikslas savajai būčiai pratęsti. Visuomenės ir bendruomenės lavina vaikus taip, kad jie būtų visapusiškai pasirengę atlikti jų laukiančius vaidmenis.

Šis straipsnis yra tėvų ir suaugusiųjų elgsenos su vaikais – jų priežiūros, maitinimo, rengimo, lavinimo ir socialinės elgsenos – etnografinis aprašymas. Jo pagrindas yra Babtų vidurinės mokyklos IX–XI klasių moksleivių jaunųjų kraštotyrininkų 1979–1980 m. surinkta etnografinė medžiaga. Joje užrašyti Babtų apylinkių gyventojų pasakojimai ir atsiminimai apie vaikų auginimą XX a. pradžioje ir pirmoje pusėje. Metodologinės šios medžiagos rinkimo gairės yra etnografinių klausimų lapas sudarytas Angelės Vyšniauskaitės, etnologės, vienos pirmųjų ėmusios tyrinėti elgseną ir idėjas apie vaikų auginimą Lietuvoje.

Straipsnyje aprašomi kūdikio gimimas ir pirmosios valandos; vardo suteikimas; krikštas; kasdienė kūdikio priežiūra ir priemonės; moterų darbas ir kūdikio priežiūra; liaudiški tikėjimai, prietarai ir apsauga; vaiko augimas; apranga; vaikų socializacija ir suaugusiųjų pasaulis; auklėjimas, normos ir metodai; mokykla, vaikų užsiėmimai ir žaislai. Etnografinė medžiaga klasifikuojama įvertinant fizinio ir emocinio rūpinimosi, amžiaus ir lyties, santykio su tėvais, šeimos nariais ir suaugusiaisiais aspektus, vietines idėjas apie vaikų auginimą ir jo papročius. Žymi etnografinės medžiagos dalis talpina materialinių vaikystės kultūros aspektų ir objektų – kūdikio ir vaiko priežiūros priemonių, lopšių ir lovų, vaikų vežimėlių, drabužių ir žaislų – aprašymus.

Straipsnyje pateikiama etnografinė medžiaga leidžia teigti, kad kaimo šeimoje vaikas ateidavo laukiamas ir abiejų tėvų – motinos ir tėvo – vaidmuo rūpinantis ir lavinant vaiką buvo pagrindinis nepaisant jo skirtumų. Kita vertus, etnografinis aprašymas pateikia ir įvairovę vietinių etnografinių smulkmenų apie tai, kaip atskiros šeimos supranta vaiko auginimą. Tačiau apibendrinančiu požiūriu vietinės idėjos ir elgsena liudija (dera su) bendrąjį vaiko ir vaikystės supratimą, vyraujantį tradicinėje agrarinėje visuomenėje.