Santrauka

Iš seniausios Babtų praeities

Ilona Vaškevičiūtė

Pirmieji gyventojai Babtų apylinkes turėjo pasiekti jau vėlyvojo paleolito laikotarpyje. Akmens amžiaus stovyklavietė Babtų apylinkėse žinoma viena,– Pakapių kaime. Ji datuota mezolito laikotarpiu. Atsitiktinai rastų akmens amžiumi datuotų radinių žinoma daugiau: tai 2 titnaginiai kirviai, raginis kirvelis ir 8 akmeniniai kirviai su skyle kotui (laiviniai, dviašmeniai, keturkampe ir apvalia pentimi). Ankstyvųjų metalų laikotarpiu datuotų gyvenviečių nerasta, tačiau atsitiktinių to laikotarpio radinių yra. Kai kurie jau minėti akmeniniai kirveliai (rasti Vosiškių, Šašių, Dirvinių km.) dar buvo naudoti ir žalvario amžiuje. Babtų apylinkėse rasti du žalvariniai kirviai: atkraštinis, rytų Pabaltijo tipo, ir įmovinis, Žygaičių tipo (Melareno tipo kirvių, gamintų vietoje, atmaina). Geležies amžiaus laikotarpio paminklams priskiriami du piliakalniai – Piepalių ir Vikūnų, bei Kaniūkų, Pakapių, Panevėžiuko ir Vareikonių kapinynai. Tačiau iš jų tik Pakapių kapinynas tyrinėtas. Be to, Babtų apylinkėse – Gailišiuose, Panevėžiuke, Kaniūkuose, Karalgiryje, Jugintuose, Vareikoniuose ir prie Striūnos upelio –yra surinkta atsitiktinai rastų geležies amžiumi datuojamų radinių iš ardomų ar jau suardytų to laikotarpio paminklų.

Piepalių piliakalnis įrengtas Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinės terasos kyšulyje, Nevėžio ir bevardžio upelio kairiajame krante. R piliakalnio papėdėje 2 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia. Netyrinėtas. Vikūnų piliakalnis įrengtas lygioje vietoje supiltoje kalvelėje, Aluonos dešiniajame krante. Netyrinėtas.

Pakapių kapinyne 1939 ir 1988 m. ištirtas 636 m2 plotas, surasti 25 nedeginti ir vienas sudeginto žmogaus kapai, bei 30 žirgų kapų su 32 žirgų palaidojimais. Dėl neišlikusių brėžinių, negalime konkrečiai pasakyti, kurioje kapinyno dalyje buvo laidojami žirgai, kurioje – žmonės. Žirgų ir žmonių kapų chronologija skirtinga t.y. žirgai ir rastieji žmonių palaikai priklauso ne tam pačiam istoriniam laikotarpiui. Žirgų kapai datuojami XI–XIV a., o žmonių – XIV/XV a. pr. – XVII amžiais. Manoma, jog čia surastas ir tirtas tik pats kapinyno pakraštys – nerasta ta jo dalis, kurioje buvo laidoti rastų žirgų šeimininkai, o taip pat ir žirgų skaičius yra gerokai mažesnis, nei įprastai randama kaimyniniuose kapinynuose (Graužiai, Marvelė, Rimaisiai).

Rastieji žmonių palaidojimai yra keletą šimtmečių vėliau Pakapių kaime gyvenusių žmonių palaikai, palaidoti seniau įrengtose kapinaitėse. Žirgų kapai, jų laidojimo būdas ir rastosios įkapės (balno kilpos, žąslai, kamanos, karčių įvijos ir kt.) rodo, jog Pakapių kaimo bendruomenė tiek savo materialine, tiek ir dvasine kultūra buvo adekvati kitoms to meto aukštaičių genties bendruomenėms gyvenusioms tarp Nevėžio aukštupio iki jo santakos su Nemunu ir siauru ruožu abipus Nemuno, iki dabartinio Jurbarko.