Santrauka

Tradicinis skudučiavimas Šiaurės rytų Lietuvoje ir Biržų krašte

Rūta Šimonytė-Žarskienė

Biržų krašto skudučiavimas yra neatsiejamas nuo lietuvių skudučiavimo tradicijos, todėl šiame straipsnyje jis tyrinėjamas visos šios tradicijos kontekste. Lietuvoje skudučiai XIX a. II pusėje–XX a. pradžioje buvo paplitę šiaurės rytiniame plote, kuris sutampa su šiaurės rytų aukštaičių gyvenama teritorija. Skudučiai buvo gaminami iš skėtinių augalų, medžio arba žievės. Niekada nebuvo muzikuojama vienu vamzdeliu. Skudučiai – kolektyvinis muzikos instrumentas. Dažniausiai du–šeši vyrai, kartais – ir moterys, atlikdami gamtos garsus mėgdžiojančius kūrinius, skudučiuodami giedamąsias sutartines ir kitą repertuarą pūsdavo keturiais–aštuoniais skudučiais, rankose laikydami kiekvienas po vieną–tris vamzdelius. Skudučiuojama buvo ganant bandą, naktigonėje, per Sekmines, Jonines, Kalėdas, vestuvėse ir t.t. Biržų krašte skudučiai buvo vadinami skurdutėmis, biržiečiai savo mėgiamus kūrinius – „Skurdutę“, „Katę“, „Atžagarinę“, „Kukorką“ ir kt. paprastai skudučiuodavo šešių dūdelių rinkiniu, kurio atskiras skurdutes vadindavo pirmoji, antroji, trečioji, kvepas, spjaudalė, untytė. Šio krašto skudučiavimą pirmasis aprašė ir natų pavyzdžių pateikė lietuvių kultūros tyrėjas, vertėjas ir poetas kunigas Adolfas Sabaliauskas (1873–1950), kilęs iš Biržų vls., Krikščių k. Jis aplankė ir užrašė duomenis iš dviejų garsių Biržų parapijos muzikantų – Jurgio Krisikėno (g. 1846) iš Dirvonakių k. ir Martyno Klibo (g. 1840 m.) iš Šimpeliškių k. A. Sabaliausko darbą tęsė jo pusbrolis etnologas Stasys Paliulis, XX a. I pusėje–XX a. viduryje aplankęs taip pat ir biržiečių skudučiavimo židinius. Jis duomenis užrašė iš kitų žymių šio krašto muzikantų – Mykolo Venclavo (1856–1940) iš  Braškių k. ir Petro Lapienės (1864–1962) iš Kviriškio vns. bei daugelio kitų pateikėjų. Vienu pirmųjų Biržų krašto skudučiavimo tradicijos gaivintoju laikytinas Kostas Burbulis (Burbulys, 1889 –1982), kilęs iš Šimpeliškių k. Išmokęs iš senųjų skudutininkų, jis šio meno mokė kaimo jaunimą, gimnazijos mokinius, burdavo skudutininkų grupes, kurios pasirodydavo viešuose koncertuose. Jo suburtų grupių paskudučiuoti kūriniai buvo įrašyti į garso laikmenas 1937, 1966 ir 1973 m. K. Burbulio dėka Biržų kraštas iki šiol žinomas kaip paskutinis tradicinėje aplinkoje gyvavęs skudučiavimo židinys.