Santrauka

Daujėnų Jėzaus Vardo bažnyčios istorija, architektūra ir dailė

Regimanta Stankevičienė

Dabartinė Daujėnų bažnyčia – viena iš nedaugelio mūrinių XVIII–XIX a. sandūros filinių bažnyčių Lietuvoje, savitais baroko reliktais išsiskiriantis ankstyvojo klasicizmo sakralinės architektūros paminklas. Du šimtmečius gyvuojanti šventovė ne kartą buvo remontuota, kai kurie jos elementai ir konstrukcijos (grindys, lubos, langai, stogas) perdaryti. Pastato eksterjeras, nors ir patyrė permainų, išsaugojo pirminę raišką, o interjeras pakito labiau, nes senoji halinė bažnyčios vidaus erdvė vėliau buvo pertvarkyta į pseudobazilikinę, su belange viršutine centrinės navos dalimi. Dabartinis jos ir bažnyčios sienų dekoras stokoja saiko ir neatitinka pastato stiliaus, bet, tikėtina, kada nors bus sutvarkytas suteikiant jam daugiau darnos.

Interjere išliko trys pirminiai gana saviti ankstyvojo klasicizmo stiliaus altoriai, svarbūs Lietuvos altorių meninių formų raidos tyrimams ir derantys su pastato architektūra. Juos veikiausiai suprojektavo pastato kūrėjas, nors tai patvirtinančių duomenų neaptikta. XIX a. antrosios pusės įrenginiai ir baldai – istorizmo ir liaudies dailės bruožų turintys dirbiniai, vertingi Šiaurės Lietuvos regiono liaudies dailės ir amatų tyrimams.

Nors senųjų vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių Daujėnų bažnyčioje nedaug, keletas jų (Jėzaus Nazariečio statula, XVII a. Nukryžiuotojo skulptūra, arkivyskupo Juozapo Skvirecko biustas, vitražas, bronzinės žvakidės, Sekminių simboliu dekoruotos klausyklos) yra meniški ir reti. Vienaip arba kitaip vertingi ir kiti dailės objektai. Dauguma jų atspindi parapijos pamaldumo tradicijas ir padeda joms skleistis. Su bažnyčios istorija ir parapijos pamaldumo raida itin glaudžiai susijęs ypatingas Daujėnų bažnyčios dailės kūrinys – rengiamoji Jėzaus Nazariečio skulptūra, vienas iš garsiausių stebuklingųjų Išganytojo atvaizdų Lietuvoje.