Santrauka

Nepriklausomybės kovos Giedraičių karšte 1918–1920 metais

 

Vytautas Lesčius

 

Nepriklausomybės kovų metu jaunai, vos besikuriančiai Lietuvos kariuomenei teko ginti šalį nuo besikėsinusių į jos nepriklausomybę priešų – bolševikų, bermontininkų ir lenkų. Kalbamuoju laikotarpiu Giedraičių kraštui grėsė dviejų agresyviai nusiteikusių priešų – bolševikų ir lenkų – pavojus. Nežiūrint minėtų karinių pajėgų kiekybinio pranašumo, Lietuvos ginkluotosios pajėgos sugebėjo pasižymėti ir suduoti priešams lemtingų smūgių daugelyje šalies vietovių.

Viena iš tokių buvo Giedraičių kraštas, garsus savo istorine praeitimi, per kurį vingiavo strategiškai svarbus kelias, vedantis iš senosios sostinės Vilniaus Vidurio ir Šiaurės Lietuvos kryptimis.

Pirmasis priešas, su kurio pajėgomis Lietuvos kariams teko susidurti Giedraičių krašte, buvo bolševikai, dar nuo 1919 m. sausio mėn. pabaigos šeimininkavę ir terorizavę vietos gyventojus. Bendromis lietuvių-lenkų pajėgomis 1919 m. gegužės 11 d. jie iš šio krašto buvo išvyti. Tačiau lenkai, pasinaudoję sunkia Lietuvos kariuomenės, kovojusios su bolševikais kituose frontuose, tuometine padėtimi, sugebėjo iki 1920 m. liepos mėn. pradžios įsitvirtinti ne tik Giedraičių krašte, bet ir didelėje Rytų bei Pietų Lietuvos teritorijos dalyje.

Ir tik tų pačių metų liepos mėn. viduryje bolševikams perėmus iniciatyvą kovų su lenkais frontuose, Lietuvos kariuomenė atsiėmė iš pastarųjų didelę Lietuvos teritorijos dalį. Liepos 11 d. 7 pėst. pulko II batalionas išvadavo ir Giedraičių Kraštą. Jame ėmė klostytis normalesnės administracinio, ekonominio bei kultūrinio gyvenimo sąlygos.

Tačiau ir šį kartą taikus kuriamasis laikotarpis krašte tęsėsi neilgai. Atsigavę lenkai, perėjo į kontrpuolimą, kurio metu negausi Lietuvos kariuomenė patyrė keletą pralaimėjimų Pietų Lietuvoje. 1920 m. spalio 7 d. su lenkais buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Tačiau jau kitą dieną lenkai ją sulaužė, pradėdami prieš Lietuvą naują avantiūrą. Jų gausios pajėgos spalio 9 d. užėmė Vilnių, o spalio 17 d. gen. L. Želigovskio vadovaujami daliniai pradėjo smarkų puolimą Giedraičių kryptimi. Spalio 21 d. jie pasiekė Giedraičių apylinkes, o spalio 26 d. užėmė miestelį ir jo apylinkes. Vyko atkaklios, permainingos kovos. Prieš želigovskininkus kovojo mjr. J. Petruičio vadovaujamas 2-asis pėst. pulkas. Lapkričio 1 d. lietuviams pavyko Giedraičius atsiimti.

Sutelkę stambias papildomas karines pajėgas, želigovskininkai lapkričio 17 d. prieš lietuvius pradėjo vykdyti savo didžiąją ofenzyvą. Po įnirtingų kovų, iš abiejų kovojusių pusių patirta nemaža aukų. Visgi lietuviai turėjo Giedraičius palikti. Tačiau Želvoje sutelkę savo paskutines jėgas, 2-asis pėst. pulkas lapkričio 20 d. pradėjo naują žygį Giedraičių link. Po nepaprastai atkaklių kautynių, pareikalavusių naujų aukų tiek karininkų, tiek kareivių tarpe, 2-ojo pėst. pulko kovotojai lapkričio 21 d. Giedraičius galutinai išvadavo. Lenkai patyrė itin didelių nuostolių.

Pulko kariai kovojo labai ryžtingai, nes gerai žinojo, už ką ir dėl ko kovoja. Aršioje kovoje lenkų grobuoniška galybė buvo palaužta.

Tarpininkaujant Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai, 1920 m. lapkričio 29 d. Kauno geležinkelio traukinio vagone su lenkais buvo pasirašytas paliaubų sutarties protokolas.