Santrauka

Dorinis vaikų auklėjimas lietuvių valstiečių šeimoje (XX a. pirmoji pusė)

Irena Stonkuvienė

Straipsnyje, remiantis kokybinio tyrimo medžiaga, analizuojama dorinio auklėjimo tikrovė Griškabūdžio valsčiaus valstiečių šeimoje XX a. pirmojoje pusėje. Nagrinėjamos dorovinio ir religinio auklėjimo sąsajos, paliečiami asmens santykiai su gamta, bendruomene ir t. t. Aptariama dorinio auklėjimo principai, turinys, priemonės bei metodai. Siekiama išsiaiškinti ne tik teorinę dorinio auklėjimo pusę, bet ir kaip tai buvo realizuojama praktikoje.

Nustatyta, kad bene svarbiausias tradicinio ugdymo bruožas ir principas buvo neatsiejamas auklėjimo ryšys su gyvenimu. Auklėjimas nesudarė išskirtinio veiksmo. Kadangi gyvenimas buvo nesuskaidytas į buitį ir būtį, tačiau turintis griežtas „tvarkos“ ir „netvarkos“ sampratas, jis vaiką įtraukdavo į griežtą dorovinę realybę. Auklėjimas buvo nuolatinis procesas, vykstantis natūralioj plotmėj – vaikui, žaidžiant, dirbant, bendraujant. Čia išryškėja sistemingumo bei auklėjimo nepertraukiamumo principai. Dorinio auklėjimo turinį diktavo visas valstietiško gyvenimo būdas bei gyvenimo bendruomenėje poreikiai, tačiau formą auklėjimo turiniui suteikė Dekalogas ir liaudies etiketas. Respondentai iš dešimties dievo įsakymų ypač išskyrė ketvirtąjį Dievo įsakymą – „Gerbk savo tėvą ir motiną“, septintąjį – „Nevok“, aštuntąjį – „Nekalbėk netiesos“, šeštąjį – „Nepaleistuvauk“, penktąjį – „Nežudyk“, trečiąjį – „Švęsk sekmadienį“. Liaudies etiketas kategorijomis „gražu“–„negražu“ taip pat reguliavo vaikų elgesį namuose ir viešumoje, švenčių ir kasdienybės metu, apibrėžė vaikų santykius su suaugusiaisiais ir bendraamžiais. Doriniame auklėjime dažniau buvo naudojami slopinantys (pamokymai, sustiprinti draudimais ir grasinimais, bausmės) nei skatinantys (pagyrimai, apdovanojimai ir kt.) metodai, tačiau vis tik negalime liaudies pedagogikos vadinti vien tik „rykštės pedagogika“, nes dažniausiai fizinėmis bausmėmis nebuvo piktnaudžiaujama, jos buvo taikomos tik ypatingais atvejais.