Santrauka

Gruzdžių valsčiaus kryždirbystės tradicijų apžvalga: XIX a. pabaiga – XX a. pirmoji pusė

Skaidrė Urbonienė

Straipsnyje pirmą kartą išsamiai apžvelgiama kryždirbystės tradicija Gruzdžių valsčiuje. Aptariamos įvairios kryždirbystės sritys – mažoji architektūra pagal rūšis, paminklų statymo tikslai ir apeigos prie jų, dievdirbių kūryba. Straipsnyje pateikiamos išsamios žinios, kurios turėtų pasitarnauti senosios valsčiaus kryždirbystės tradicijų tęstinumui modernioje dabarties visuomenėje.

Dokumentuota Gruzdžių valsčiaus kryždirbystės tradicija siekia XIX a. vidurį; būdinga paminklų įvairovė: čia buvo statomi visų rūšių paminklai, statyti Lietuvoje, – kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės ant žemės, buvo ir kabinamų į medžius koplytėlių. Valsčiaus kryždirbystės savitumas pasireiškia aukštaitiškų ir žemaitiškų bruožų persipynimu. Čia, kaip ir Žemaitijoje, vyravo koplytstulpiai, bet kaip ir Šiaurės Aukštaitijoje ir Vidurio Lietuvoje aptinkami panašaus tipo kryžiai – su kukliais augalinių motyvų puošmenimis palei kryžmų ir stiebo kraštines bei kukliais spinduliukais kryžmų tarpuose.

Valsčiaus dievdirbiai dirbo įvairių siužetų skulptūras ir pardavinėjo jas ne tik valsčiaus miesteliuose, bet nukeliaudavo ir į kitus kaimyninius Žemaitijos ir Aukštaitijos miestelius. Pardavinėdami savo kūrinius Žemaitijoje, dievdirbiai matė ir žemaičių meistrų darbus, kurie galėjo daryti jiems įtaką, tačiau valsčiaus dievdirbių kūrybai daugiau būdingi aukštaitiški nei žemaitiški bruožai.

Paminklų statymo vieta, prasmė ir apeigos prie jų ypatingumu neišsiskiria – tokie patys papročiai gyvavo visoje Lietuvoje: kryžiai statyti sodybose, pakelėse, kapinėse, statymo tikslai buvo įvairiausi, bet dažniausiai susiję su apsaugos siekimu ir atmintimi. Pagrindinės apeigos, į kurias įtraukdavo visus kaime stovėjusius kryžius, buvo Kryžiaus dienos.