Santrauka

Malūnai Gruzdžių apylinkėse XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje

Eligijus Juvencijus Morkūnas

Malūnai Gruzdžių krašte turėjo senas tradicijas. Malūnininkystei vystytis postūmį suteikė Antano Tyzenhauzo ūkinė veikla. Su ja susijusi pirmojo stiebinio vėjo malūno Gruzdžiuose ir vandens malūno Beržėnuose statyba. Šiame krašte dominavo vėjo malūnai. Dėl lygaus miškingo kraštovaizdžio jie dažnai buvo statomi ant aukšto cokolio. Kepurinių malūnų apgręžimo sistema su grąžulu gana archaiška Lietuvos mastu.

XIX a. pab. – XX a. pr. vėjo malūnus imta taip pat sukti ir garo mašinomis arba motorais, kiek vėliau atsirado motoriniai malūnai. Malūnų statyba glaudžiai susijusi su miškų kirtimu – lentpjūvėmis.

Galima pastebėti, kad vienokio ar kitokio tipo variklio panaudojimas buvo susijęs su ekonominėmis krizėmis, kai jų metu orientuotasi į vietinį kurą. Tarp dviejų pasaulinių karų projektuojant ir statant malūnus, griežtėjo statybų saugos reikalavimai (priešgaisriniai, ekologiniai, sanitarinės higienos, darbo saugos). Nuolat buvo diegiama modernesnė technika ir sudėtingesnė technologija. Įvairią malūnų įrangą, detales, mazgus, medžiagas patogiausia buvo įsigyti Šiauliuose. 

Gruzdžių apylinkėse malūnus daugiausia projektavo Šiauliuose dirbusių inžinierių ir technikų įstaigos. Malūnai turėjo didelės įtakos medžio apdirbimo, taip pat ir vilnos bei vilnonių audinių apdirbimo pramonei vystyti.

Beveik visų malūnų egzistencija baigėsi sovietmečiu nacionalizavus pramonės įmones, visur įsteigus kolūkius ir tarybinius ūkius.

Malūnų, kaip kultūros paveldo apsauga, yra formali.