Santrauka

Žiemgališka Gruzdžių žemė

Ilona Vaškevičiūtė

Gruzdžiai yra vietovė, kurioje susijungė trijų baltų genčių žemės – vakaruose – žemaičių, rytuose – aukštaičių, o šiaurėje – žiemgalių. Dabartiniai Gruzdžiai stovi istorinėje žiemgalių žemėje. Čia turime vieną piliakalnį bei keletą kapinynų, iš kurių į muziejus yra patekę III–XVI a. datuojamų daiktų. 

Žiemgaliai – baltų gentis V-XIII a. gyvenusi dabartinėse šiaurės Lietuvos ir pietų Latvijos žemėse: nuo Rygos įlankos šiaurėje iki dabartinių Šiaulių ir Panevėžio miestų šiaurinių pakraščių, nuo Ventos upės vakaruose iki Apasčios rytuose. Žiemgaliai savo mirusiuosius laidojo nedegintus, plokštiniuose kapinynuose, vyrus ir moterys guldė priešinga kryptim, laidojo su gausiomis įkapėmis. Vyrams būdingi platūs kovos peiliai-kalavijai, padėti skersai dubens, 3-4 ietys, segė, apyrankė užmauta ant kairės rankos. Moterys laidotos su apgalviu, smeigtukų pora, dvejomis apyrankėmis, kapliu, peiliuku lenkta viršūne.

1290 m Sidabrės pilies sudeginimu baigiasi žiemgalių kovos su kalavijuočias. Šiaurinė Žiemgalos dalis įjungta į Livonijos valstybę, pietinė – atiteko LDK, tačiau gyventojų čia liko mažai, kraštas ištuštėjęs. Tik praėjus 200–300 metų, į jį atsikelia gyventojai iš dabartinės Aukštaitijos ir Žemaitijos, statomos bažnyčios, kuriasi dvarai, auga kaimai. 

Šiandieną išvesti tiesioginės sąsajos tarp vietinių gyventojų ir žiemgalių negalime, tačiau vietos gyventojai savo šaknis sieja su Žiemgala. Išdidžiais žiemgaliais pelnytai vadintis gali ir Gruzdžių žmonės.