Santrauka Jiezno ir Stakliškių apylinkių priešistorė Algirdas Girininkas Jiezno ir Stakliškių apylinkės buvo apgyvendintos nuo vėlyvojo paleolito (Late Paleolithic) laikotarpio. Pelekonių kaimo teritorijoje aptikta Svidrų (Swiderian) kultūros žmonių pėdsakų. Mezolito laikotarpio gyventojai, kurių pėdsakų aptikta Pelekonių kaimo ir Alšyčios upės pakrantėse, priklausė Nemuno (Janislavicų) (Janislawice) kultūros gyventojams. Neolito laikmečio žmonių gyvensenos pėdsakų daugiausiai aptikta prie Nemuno ir Verknės upių pakrančių. Aptikta vietos, priskiriamų neolitinei Nemuno kultūrai, ir migruojančių Rutulinių amforų (Globular Amphora) ir Virvelinės keramikos (Corder Ware) kultūrų, gyventojų pėdsakų. Bronzos laikmečio pabaigai priskiriamas buvusio Baudėjų dvaro teritorijoje aptiktas bronzinių dirbinių lobis. Romėniškojo laikotarpio (Roman Age) plokštinis (burial ground) griautinis (inhumation) kapinynas buvo tyrinėtas Medžionių (Stakliškių sen.) kaime. Vėlesnio laikotarpio laidojimo paminklai pilkapynai (Barrow cemeteries) aptikti Pieštuvėnų, Pramiežių kaimų teritorijoje ir Lielionių miške (Stakliškių sen.) jau būdingi Rytų Lietuvos pilkapių kultūros (Barrow Culture of East Lithuania) gyventojams, kuriuos paliko lietuvių gentys. Jiezno ir Stakliškių seniūnijų ribose šiuo metu yra žinoma 15 piliakalnių, kurių ankstyviausi Pieštuvėnų, Virkininkų gali būti datuojami dar I tūkst. pr. Kr. Laikotarpiu ir priskirtini Brūkšniuotosios keramikos kultūros (Brushed Pottery Culture) gyventojams. Kiti piliakalniai būdingi I tūkst. II tūkst. pradžiai. Per visą I tūkstantmečio laikotarpį Jiezno ir Stakliškių gyventojai bendravo su piečiau gyvenusiomis jotvingių gentimis. Jiezno ir Stakliškių apylinkių gyventojai priklausė pietinei besiformuojančių lietuvių genčių sričiai, kuri valstybės formavimosi laikotarpiu tapo Lietuvos valstybės branduoliu.
|