Santrauka

Kazlų Rūdos šnekta ir jos ypatybės

Aldonas Pupkis

Kazlų Rūdos ir jos apylinkių žmonės kalba pietinės vakarų aukštaičių tarmės (vakarų aukštaičių kauniškių) kapsų patarmės šnekta. Šia šnekta kalbama nemažoje dalyje Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijos, išskyrus kampą prie Višakio Rūdos ir Jankų, taip pat Marijampolės savivaldybei priklausančioje Gavãltuvos apylinkėje.

Straipsnyje nurodoma, kuo Kazlų Rūdos šnekta skiriasi nuo gretimų šnektų: Plutiškių–Skriaudžių, Agurkiškės–Višakio Rūdos–Jankų ir Pilviškių–Šunskų šnektų. Teigiama, kad skirtumai su pirmosiomis dvejomis yra gana akivaizdūs, o su Pilviškių–Šunskų šnekta tų skirtumų esama mažų ir tuos pačius dabar naikina (neutralizuoja) šnektų tarpusavio ir ypač bendrinės kalbos poveikis. Galima sakyti, kad Pilviškių–Šunskų šnekta yra tiesioginis Kazlų Rūdos šnektos tęsinys į vakarines kapsų šnektas (ir atvirkščiai).

Nors rytinė ir vakarinė Kazlų Rūdos šnektos dalis turi kiek skirtumų, bet juos neutralizuoja Kazlų Rūdos mieste per 8–9 dešimtmečius susiformavęs supradialektas, savo įcentrine jėga tapęs traukos centru visiems apylinkių gyventojams. Išskirtinis šio supradialekto požymis – kalbėjimas ne grynai tarmine kalba, o pusiau tarmine kapsų patarmės forma. Todėl aprašant šį palyginti naują kalbinį darinį būtina matyti ir senųjų tradicinių šnektos elementų laikyseną, jų dinamiką laike, taip pat naujų pastovesniųjų reiškinių būklę. Todėl čia labai praverstų tyrimai, atliktini griežčiau atsižvelgiant į informantų socialinį statusą ir jų amžių.

Straipsnyje trumpai nagrinėjami įdomesni šnektos fonetikos, morfologijos (kaitybos ir žodžių sandaros), sintaksės ir žodyno dalykai. Nurodoma, kad tik fonetikos lygmenyje šnekta plėtojasi savo pačios pagrindu, be kokių didesnių išorinių (bendrinės kalbos) poveikių. Visuose kituose lygmenyse jaučiamas didesnis ar mažesnis bendrinės kalbos poveikis ir naujai susidarantys mišrūs šnektos ir bendrinės kalbos dėsningumai yra vienas iš įdomiausių dialektologinės sociolingvistikos klausimų.