Santrauka

Šapalų Grinos ir jų palikuonys

Gediminas Grina

Per Grinų giminės Šapaluose istoriją pateikiamos krašto demografinės tendencijos per XVIII–XX amžius. Po marmečio ištuštėjęs kraštas buvo apgyvendinamas labai palengva. Atsigavimo laikotarpis truko beveik pusšimtį metų. Šapalų vietovė buvo pakankamai atkampi ir gyventojų gausa nepasižymėjo. Straipsnyje parodyta kaip sunkiai per XVIII a. buvo apgyvendinamas Šapalų kaimas. Be abejonės, pagrindinis straipsnio akcentas išlieka giminės genealogija. Po detalaus nagrinėjimo Grinų giminės pavyzdžiu galima susidaryti vaizdą kaip buvo užtikrinamas kartų perimamumas, gyventojų sėslumo kaita. Jau per XVIII a. galima buvo stebėti, kad šis procesas buvo tvarkomas ir su tiek pasaulietinės, tiek bažnytinės valdžios „įsikišimu“. Taip susiklostė, kad kaimyninis Šapalams Migonių kaimas priklausė Anykščių klebonui, o patys Šapalai buvo karališkosios Pienionių seniūnijos kaimas. Dar XIX a. pradžioje šis „valdiško“ reguliavimo mechanizmas buvo pritaikytas Grinų giminės Šapaluose pradininkui Jurgiui Grinai, kuris buvo iš Anykščių klebonui priklausiusio Liudiškių kaimo. Jam teko vesti vyresnę už save Šapaluose likusią našlę Gabrėnienę, iš Migonių kilusią Kėdainytę.

Gausios šeimos per XIX a. sąlygojo gausius palikuonis, papildydamas giminę kitomis pavardėmis, kurios toliau kupiškijos išplitę nebuvo. Tik XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Grinų palikuonys pradėjo migruoti į tolimesnes vietoves, kai kurie net emigravo. Vaikų mirtingumo sumažėjimas kėlė rūpesčių dėl žemės. Iš dalies ši problema buvo sprendžiama vis didesnį vaikų skaičių leidžiant į mokslus. Galiausiai tarpukariu nusistovėjo tam tikras gyventojų skaičiaus ir gebėjimo apdirbti žemę balansas. Reikėtų pridurti, kad tuo metu apskritai pradėjo mažėti gimstamumas arba tėvai jau jį reguliuodavo.

Na, ir galiausiai, visą šią, per kelis šimtmečius nusistovėjusią saviorganizacinę tvarką, sujaukė sovietinė valdžia, pokario pasipriešinimas ir įvykdyta kolektyvizacija. Kaimai ištuštėjo, kas galėjo, mokėsi, stengėsi ištrūkti į miestą (jau neskaitant pasitraukusių į Vakarus ar ištremtų į Sibirą). Ištrėmus Feliksą Griną kaime Grinų apskritai nebeliko. Pagal pokarinius gyventojų surašymus, didžiąją dalį kaimo sudarę vieniši žmonės, palikti pabaigti savo gyvenimo klajones savajame krašte.

Atsitiktinumas ar ne, po apylinkėse įvykdytos melioracijos Grinų kieme įsikūrė Černiai iš kaimyninio Vilviškių kaimo. Genealoginiai tyrinėjimai leido nustatyti, kad jie yra Grinų giminės jau Rėkučių Šlapelių genealoginiame kelme. Taigi, pavardės keičiasi, sodybos tuštėja, o Kupiškio krašto kraujas – išlieka.