Santrauka

Kupiškio krašto kryždirbystės tyrimai sovietmečiui

Skaidrė Urbonienė

Straipsnyje, pasitelkiant sovietmečiu publikuotus straipsnius, fotografijas, sukauptą rankraštinę medžiagą, kurioje aprašomi ir fiksuojami Kupiškio krašto sakraliniai mažosios architektūros paminklai, apibūdinamos senosios kryždirbystės tradicijos ypatybės Kupiškio krašte. Nagrinėjama, kokie tyrimai buvo atliekami sovietmečiu, kokia medžiaga buvo publikuojama ir kaupiama ir ką ji pasakoja apie senąją tradiciją bei jos likimą sovietmečiu. Kai kuriems faktams patikslinti pasitelkiami tarpukariu sukaupti duomenys ir fotografijos.

Sovietmečiu kryždirbystės tyrimai daugiausia buvo kraštotyrinio pobūdžio: apsiribota meistrų biografijų aprašymu, kai kurių jų sukurtų darbų apibūdinimu. Ne visa sukaupta kraštotyrinė medžiaga buvo paskelbta, didesnioji jos dalis nugulė archyvuose. Tačiau ši sovietmečiu sukaupta medžiaga yra vertinga moksliniu požiūriu. Ja remdamiesi šiandien galime tyrinėti senąją kryždirbystės tradiciją, jos likimą sovietmečiu. Nuotraukose užfiksuoti įvairių tipų paminklai, išlikę iš XX a. pirmosios pusės, kai kurie gal siekia ir XIX a. pabaigą. Sovietmečiu buvo nustatyta nemažai sakralinius paminklus kūrusių meistrų pavardžių, taip pat įvardytos jų dirbtos skulptūros. Todėl ši mokslininkų, muziejininkų, kraštotyrininkų sukaupta medžiaga šiandien yra vertingas vaizdinis ir rašytinis (dažnai vienintelis) šaltinis tiriant senuosius kryždirbystės paminklus.

Kupiškio krašto kryždirbystės tyrimams ypač nusipelnė kraštotyrininkas, muziejininkas Juozas Petrulis. Jo surinktos medžiagos (publikuotos ir rankraštinės bei ikonografinės) dėka šiandien žinome ne vieno Kupiškio krašte dirbusio dievdirbio ir kryždirbio pavardę. Jis pirmasis atskleidė žymesnių Kupiškio krašto meistrų (K. Adomavičiaus, Anundžio, Kantičkiaus, Simono, J. ir J. Čepėnų, J. Dagio, V. Žekonio) vardus ir užrašė bei publikavo platesnes jų biografijas, taip pat atskleidė ir daugelio kitų, ne tokių žymių meistrų vardus.
Žvelgiant į sovietmečiu sukauptą ikonografinę medžiagą matyti, kad šiame krašte seniausi paminklai, statyti XIX a. viduryje ir iki XX a. pradžios, buvo aukšti – vienaukščiai ar dviaukščiai – stogastulpiai. Nuo XIX a. antrosios pusės juos ima išstumti puošnūs kryžiai su altorėlio pavidalo koplytėle kryžmoje. Pastarieji kryžiai įsitvirtina XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje ir yra siejami su kryždirbių Jono Dagio ir Juozapo Čepėno (vyr.) vardais. Nuo XX a. pradžios iki vidurio paplinta daug saikingiau puošti kryžiaus su altorėlio pavidalo koplytėle tipo kryžiai, kurie yra siejami su kryždirbio Juozapo Čepėno (jaun.) vardu. XX a. pirmojoje pusėje imami statyti kitokio tipo (be koplytėlės-altorėlio kryžmos centre), saikingo dekoro kryžiai – su ažūriniais ar profiliuotais skydeliais apatiniuose tarpkryžmiuose ar su nedideliais spinduliais, juosiančiais kryžmą.

XX a. pradžioje paplito masyvių koplytstulpių su atvira iš visų pusių koplytėle ir joje komponuojama viena kokio nors siužeto skulptūra (dažniausiai Jėzaus krikšto ar šv. Jono Nepomuko skulptūra) tradicija. Būta ir koplytėlių medžiuose.

Sovietmečiu publikuota ir sukaupta medžiaga liudija, kad Kupiškio krašto kryždirbystė atspindi būdingiausius Rytų Aukštaitijos regiono kryždirbystės bruožus. Rytų Aukštaitijoje paplitę monumentalūs, turtingai dekoruoti kryžiai su kryžmoje įkomponuota altoriaus pavidalo koplytėle, dekoruoti dviaukščiai ir vienaukščiai stogastulpiai, masyvūs koplytstulpiai su atvira koplytėle buvo būdingi ir šiam regionui priklausančiam Kupiškio kraštui.

Sovietmečiu fotografuoti paminklai rodo jų nepavydėtiną dalią. Ypač nukentėjo puošniausi, kartu ir seniausi paminklai. Tai lėmė ne tik natūralios sąlygos, bet ir nepalanki sovietmečio atmosfera religiniams paminklams. Nenuostabu, kad dauguma jų neišliko, tačiau to meto kultūros darbuotojams pavyko išsaugoti bent jau paminklų dalis – skulptūras ir geležines viršūnes, kurie dabar saugomi ne viename Lietuvos muziejuje.