Santrauka

Pašvitinio apylinkės III tūkst. pr. Kr.–XVIII a. (archeologijos duomenimis)

Ernestas Vasiliauskas

Pašvitinio apylinkės negausu archeologinių paminklų. Rasti akmeniniai kirveliai bei gyvenvietės Aukštadvaryje liekanos leidžia teigti, kad žmonės į šias vietoves užklysdavo neolite – ankstyvųjų metalų laikotarpiu. Apie pastovias to laikotarpio gyvenvietes duomenų nėra.

Žinomiausias Pašvitinio apylinkių archeologijos paminklas – Peleniškių piliakalnis su priešpiliu.

Žmonių apylinkėse pagausėjo tik V–XIII a. Tai liudija V–XI a. Pašvitinio, Peleniškių, Aukštadvario kapinynų radiniai. Tuo metu žmonės laidoti nedeginti, plokštiniuose kapinynuose, į pomirtinį pasaulį išlydėti su papuošalais, darbo įrankiais, ginklais. Šiuos kapinynus paliko žiemgalių gentys.

Lyginant su gretimomis Pašvitinio apylinkėmis ir šiame laikotarpyje stokojama paminklų. Tai yra dėl vienos priežasties – didžioji apylinkių dalis vakaruose buvo negyvenama tarpgentinė dykra, skyrusi Rytų ir Vakarų Žiemgalą. Senoji riba buvo Virčiuvio upė (prasideda Pašvitinio apylinkėse), kuri XVI a. pabaigoje–XVIII a. skyrė tuometinius Šiaulių ir Upytės pavietus. Tai rodo, kad šios vietos netiko gyventi priešistoriniais laikais, čia žemės intensyviai pradėtos naudoti tik XVI–XVIII a.

Dabartinių Pašvitinio apylinkių R dalis, remiantis archeologinių paminklų išsidėstymu, priklausė Rytų Žiemgalos–Upmalės Plonės žemės nedidelei Šiurpės (Serpen) pilies apygardai (minima 1259 m.), kurios centras lokalizuojamas Peleniškių piliakalnyje.

Visos Plonės žemės centras, remiantis geografine padėtimi, archeologinių paminklų koncentracija, radinių specifika, galėjo būti Žeimelio–Steigvilių apylinkėse, kurios buvo prie svarbių prekybos kelių. Kad čia galėjo būti šis centras, patvirtina toponimika. Tai į R nuo Žeimelio XVI–XVIII a. kairiajame Plonės upelio krante buvę Plonėnai (bažnyčia, miestelis, dvaras, vadintas Didžiaisais Plonėnais, palivarkas, vadintas Baltaisiais Plonėnais). Tuo metu čia kryžiavosi keliai iš Žeimelio, Saločių, Linkuvos, Bauskės.

Į P–PV nuo dabartinio Pašvitinio miestelio buvo tarpgentinė dykra (jos viduriu teka Mūša), skyrusi anoniminę žiemgalių žemę, buvusią Kruojos baseine (centras galėjo būti nukastame Paliečių piliakalnyje (?), kuris XIX a.–XX a. pradžioje vadintas „Turinkalnu”). Į V buvo viena iš Vakarų Žiemgalos žemių – Sidabrė.

Nors Pašvitinio apylinkėse stokojama laidojimo paminklų ir senovės gyvenviečių, tačiau čia yra ypač daug apeiginių akmenų, kurių daugumą sudaro akmenys su smailiadugniais dubenimis (prie Peleniškių piliakalnio, Binėnų, Gegiedžių, Miciūnų, Pašvitinio, Pociūnų, Sodeliškių, Sosdvario k.). Užfiksuota duomenų ir apie „velnio akmenis“ Ąžuolynėje, Krembliuose, „Velnio krėslą” Velniobaloje, Titonių kaime, Buletiškio miške.

Per Pašvitinio apylinkes XI–XIII a. R–V kryptimi ėjo vietinės reikšmės kelias iš Sidabrės link Guostagalio pilies apygardos centro – Tričių piliakalnio (Linkuvos apyl.).

Pasibaigus kryžiaus žygiams, XIII a. pabaigoje kraštas turėjo labai ištuštėti. Tačiau ne visi gyventojai išsikėlė, nes nėra duomenų apie vykusius mūšius PR Žiemgalos dalyje. Tai patvirtina ir kalbotyros duomenys. Kraštą, remiantis kalbotyros duomenimis, XIV–XVII a. kolonizavo aukštaičiai iš Upytės pavieto, kuriam ir priklausė Pašvitinio apylinkės.

Kraštas labiau pradėtas apgyvendinti tik nuo XV a. vidurio dėl keleto priežasčių. 1435 m. Pabaisko mūšyje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio kariuomenė nugalėjo Livonijos ordiną. Tada šiaurinėje Lietuvos dalyje gyvenimas tapo ramesnis, o tai turėjo paskatinti labiau apgyvendinti kraštą. Sprendžiant pagal senkapių paplitimą XVI a. ir ypač XVI a. antrojoje pusėje–XVII a., galima manyti, kad pietinė Žiemgala buvo tankiai gyvenama. Iš šio laikotarpio tėra tik vienas nedaug tyrinėtas XVI–XVII a. Aukštadvario–Gudelių senkapis ir palaidojimai Pašvitinio šventoriuje.

2005–2006 m. buvo atlikti pirmieji archeologiniai žvalgomieji tyrinėjimai. Jų rezultatai leidžia teigti, kad Pašvitinio miestelis ir pirmoji bažnyčia XVI–XVIII a. kūrėsi dabartinėje vietoje.

Kad Pašvitinio miestelis nebuvo reikšmingas XVI–XVIII a. Šiaurės Lietuvos prekybos ir amatų centras, liudija tai, jog apylinkėse nerasta nė vieno monetų lobio. Tada svarbiausi regiono miestai ir miesteliai buvo Joniškis, Žeimelis, Linkuva. O per gyvenvietę ėję keliai užsienio prekyboje nebuvo svarbūs.

Čia kryžiavosi tik iš Linkuvos, Joniškio, Šiaulių ir Žeimelio ėję keliai.