Santrauka

Ramygala: seniausioji krašto praeitis

Ilona Vaškevičiūtė

Ramygala – miestas Panevėžio rajono savivaldybėje, išsidėstęs prie kelio Panevėžys–Kėdainiai, 24 km į pietus nuo Panevėžio. Miestas įsikūręs Upytės kairiajame krante. Ramygalos vardas istoriniuose šaltiniuose buvo minimas nuo XIII amžiaus (Remigale). Tačiau pirmieji gyventojai į šiandienines Ramygalos apylinkes atsikraustė ženklai anksčiau. Vėlyvojo paleolito laikotarpio pabaigoje, šylant klimatui ir negrįžtamai traukiantys ledynui tolyn į šiaurę, paskui besiganančias šiaurės elnių bandas, atkeliauja ir pirmieji jų medžiotojai. Jie greičiausiai čia buvo įsikūrę tik laikinai, o jau mezolite – apsigyvena pastoviau. Nuo to laiko mes ir galime pradėti skaičiuoti Ramygalos istoriją.

Šio straipsnio tikslas – remiantis archeologinių paminklų medžiaga ir muziejuose išlikusiais radiniais, atskleisti Ramygalos krašto proistorę, panagrinėti šio krašto apgyvendinimo raidą, susisteminti išlikusius archeologinius paminklus, įvertinti jų svarbą atskleidžiant senąją krašto praeitį.

Ramygalos apylinkės buvo apgyvendintos tik mezolito laikotarpiu (t. y. VIII–V tūkst. pr. Kr.). Tą aiškiai liudija rasta mezolito laikotarpiu datuojama stovyklavietė Mikališkyje. Stovyklavietė priklausytų mezolitinei Nemuno kultūrai ir tai būtų labiausiai į šiaurę nutolęs šios kultūros paminklas. Neolito pabaigą ir žalvario amžiaus pradžią mena Pašiliuose, Ramygalos miestelio apylinkėse ir Masiokų kaime rasti akmeniniai kirviai datuojami III tūkstantm. pr. Kr. pabaiga – žalvario amžiumi. (Pav. 1–4).

Kiek turtingesnės Ramygalos apylinkės geležies amžiaus paminklais. Nors čia nėra piliakalnių, dar neaptiktos ir to laikotarpio gyvenvietės, tačiau čia žinomi net 9 laidojimo paminklai t.y. kapinynai: Aukštadvario, Drulupio, Gabulų, Griniūnų, Naujadvario, Rimaisių, Pašilių, Uliūnų ir Užkalnių.(Pav. 5–18). Laidojimo paminklai yra tiesioginiai liudytojai, jog Ramygalos apylinkės tuo metu jau buvo tankiai gyvenamos. Plačiau tyrinėti yra tik keli kapinynai – Griniūnai, Rimaisiai ir Uliūnai, bei žvalgomojo pobūdžio tyrinėjimai atlikti Pašilių ir Užkalnių kapinynuose. Kiti pažįstami tik iš atsitiktinai surinktų radinių ar žvalgomųjų ekspedicijų. Griniūnų kapinynas yra aukštaičių genties paliktas paminklas. Jame ištirtas 912 m² plotas, surasti 36 nedegintų bei 2 sudegintų mirusiųjų kapai. Palaidojimai pagal rastuosius radinius datuojami III/IV–VI a. Vėlyviausi degintiniai kapai. Šis kapinynas parodė, kad jau VI a mirusiųjų deginimo paprotys plito į šiaurę ir siekė dab. Panevėžio r. pietinę dalį. (Pav. 19–46).

Rimaisių kapinyne laidoti ir žmonės, ir žirgai. Šiaurinėje kapinyno dalyje surasti ir ištirti 5 degintiniai žmonių kapai bei viena laužavietė, o pietinėje – 12 inhumaciniu būdu palaidotų žirgų kapai. Kapinynas remiantis įkapėmis datuotas IX–XII a. Sprendžiant iš negausaus kapų skaičiaus aišku, jog čia surasta ir ištirta tik nedidelė kapinyno dalis. (Pav. 47–52).

Ūliūnų kapinyne ištirtas 3600 m² plotas, rasta 70 inhumaciniu būdu palaidotų XVI–XVII a. čia gyvenusios bendruomenės narių.

Taigi Ramygalos apylinkės įsikūrusios draugiškoje žmogui gyventi gamtinėje aplinkumoje, čia yra (o reikia manyti ir buvo) reikiamos sąlygos visų istorinių epochų bendruomenių ekonominei veiklai vystyti – pradedant pasisavinamuoju ūkiu ir baigiant gamybiniu. Vėlyvojo paleolito medžiotojai čia turėjo palankias sąlygas šiaurės elnių medžioklei, mezolito ir ankstyvojo neolito bendruomenes maistu aprūpinti pajėgė lygumos slėniuose plytintis miškai. Viduriniajame neolite pradėtas kultivuoti gamybinis ūkis čia rado itin palankias sąlygas žemdirbystei ir sėsliai gyvulininkystei plėtoti.