Santrauka

Kamajų apylinkių augmenija

Daiva Patalauskaitė

Smarkiai sukultūrintame kraštovaizdyje natūralios augalų bendrijos yra išlikusios tik kaip mažos salelės. Šio darbo tikslas – surasti išlikusias natūralias augalijos bendrijas, ištirti jų vertingumą.

Teritorija buvo tyrinėjama 2005 metų vasarą maršrutiniu būdu. Buvo naudojami Rokiškio rajono žemės naudojimo žemėlapiai (M 1: 10 000), Rokiškio miškų ūkio Kamajų girininkijos medynų planai (miškotvarka 1984 m.) (M 1: 20000), Vilniaus universiteto, Gamtos mokslų fakulteto, Kartografijos centro darbuotojos Lidijos Kavaliauskienės parengtas Kamajų valsčiaus žemėlapis (M 1: 50 000).

Aptiktos natūralios bendrijos buvo aprašomos, taikant prancūzų-šveicarų mokyklos augalijos tyrimo ir klasifikavimo principus. Bendrijų vertė buvo nustatoma vizualiai, darant fitocenologinius aprašymus ir vėliau juos analizuojant. Analizės metu bendrijų vertė nustatoma įvertinant jų įsotinimą būdingosiomis rūšimis, floros sudėties tipingumą, bendrijų vertikalios ir horizontalios struktūros natūralumą ir struktūros pokyčius, susijusius su antropogenine veikla.

Agrariniame buvusio Kamajų valsčiaus kraštovaizdyje natūralių augalų bendrijų išliko labai mažai. Didžiausia tirtosios teritorijos upė – Šetekšna, tačiau ji ir jos intakai beveik visur ištiesinti ir teka giliais grioviais. Vietomis Šetekšnos slėnis užpelkėjęs, palei pelkynus ir upelių griovius daug kur driekiasi karklų (daugiausia – pilkųjų karklų) krūmynai su pavieniais virš jų iškylančiais trapiaisiais gluosniais, karpotaisiais beržais ar baltalksnių grupėmis. Palei melioruotą Šetekšną, kaip ir visoje buvusio valsčiaus teritorijoje, plyti agrokraštovaizdis, gūbriai užimti arimų, o duburiai ir kloniai – kultūrinių pievų ir ganyklų. Aukštesnėse vietose kultūrinės ganyklos tęsiasi iki pat Šetekšnos. Palei Šetekšną natūralių pievų bendrijų likučiai yra tik šiaurinėje teritorijos dalyje, kur upės slėnis išliko nemelioruotas (toje dalyje valsčiaus riba buvo išvesta Šetekšnos upe). Toje atkarpoje slėnis smarkiai užpelkėjęs ir užkrūmijęs. Kadangi natūralių augalų bendrijų agrarizuotame kraštovaizdyje išliko labai mažai, todėl kiekviena natūrali augalų bendrija vietiniame lygmenyje yra svarbi kaip bioįvairovės santalka. Pašalinus krūmynus ir vėl pradėjus šienauti slėnio pievas, šioje dalyje galėtų atsistatyti čia buvusios natūralių pievų bendrijos, kurios yra priskiriamos vertingoms europinės svarbos pievų buveinėms.

Buvusio Kamajų valsčiaus teritorijoje yra septyni ežerai, tačiau didesni plotai vertingų europinės svarbos bendrijų yra palei Petriošiškio ežerą ir pelkę, kuri šliejasi prie vakarinės ir pietvakarinės ežero pusės. Ji yra paskelbta telmologiniu draustiniu Čia aptinkamos natūralios pelkių bendrijos, priskiriamos europinės svarbos buveinėms: Tarpinės pelkės ir liūnai, Pelkiniai miškai ir Pelkėti lapuočių miškai.

Rytinėje teritorijos dalyje yra išlikusių didesnių ir mažesnių miškų. Didžioji jų dalis - jauni, neatsistatę po kirtimų, o dauguma šlapesnių sklypų yra nusausinti ir jų kaip natūralių bendrijų vertė sumenkusi. Kamajų šile mineraliniuose dirvožemiuose yra išlikę nedideli sklypai brandžių spygliuočių miškų, priklausančių europinės svarbos buveinėms: Vakarų taiga ir Žolių turtingi eglynai.