Santrauka

Henrikas Orakauskas – Kupiškio miesto puošybos pradininkas

Donata Jutkienė

Miestas tai erdvė, kurioje materializuojasi žmogaus estetinės mintys. Toje erdvėje vyksta įvairūs kultūriniai reiškiniai, individualios, asmeninės ar masinės šventės, kyla pastatai, kuriami meno objektai, memorialiniai paminklai. Visi šie pasikartojantys reiškiniai ir kultūriniai procesai formuoja miesto veidą, kuria identitetą ir įvaizdį. Kupiškio miesto kultūrinį veidą pirmasis pradėjo formuoti ir didžiausią indėlį įnešė skulptorius Henrikas Orakauskas (gim. 1948), kurio kūryba Kupiškyje apėmė laikotarpį nuo 1986 iki 2007 m. Iš viso menininkas Kupiškio mieste ir rajone sukūrė ir įgyvendino daugiau nei 39 skulptūrines kompozicijas, eksterjero dekoro idėjas, iš kurių – du tapyti pano.

Skulptūras ir skulptūrines kompozicijas, esančias Kupiškio mieste chronologiškai, remiantis bendrais kūrybos bruožais – naudojamomis medžiagomis, skulptūrų plastika ir turiniu, galima suskirstyti į tris kūrybos periodus: ankstyvąjį periodą nuo 1986 m. iki 1996 m., antrąjį periodą nuo 1998 m. iki 2000 m. ir trečiąjį brandųjį periodą nuo 2000 m. iki 2009 m. Kiekvienas periodas išsiskiria medžiagos panaudojimu, plastine raiška, temų aktualumu. Ypatingai pirmojo ir antrojo periodo skulptūros yra glaudžiai susijusios su šalia esančiu pastatu ir jo funkcija. Neretai jos atskleidžia ir įprasmina pastato paskirtį, tapdamos neatsiejama architektūrinio konteksto dalimi.

Trečiasis periodas iš visų išsiskiria kūrybos svoriu ir gvildenamų temų aktualumu. Tai kūrybinės brandos, savianalizės ir atradimų laikotarpis, kuris glaudžiai siejasi ne tik su pačiu skulptoriumi, savo tapatybe, bet taip pat ir Kupiškio kaip miesto, jo praeities ir dabarties, ateities ieškojimu. Brandžiajame periode išryškėja H. Orakausko taip mėgstama naudoti metaforų ir simbolių kalba, literatūriškumu.

Visuose perioduose atsiskleidžia miesto puošybos ir personalinės kūrybos sąsajos. Kas tuo metu skulptoriui buvo aktualu personalinėje kūryboje, tą perteikė ir miesto skulptūroje.

Vienas svarbiausių miesto skulptūros gyvavimo tam tikroje vietoje aspektų, tai santykis tarp erdvės, meno kūrinio ir kūrinio suvokėjo. Dauguma tokių meno kūrinių turi tam tikrą paskirtį – tai yra, atminti praeityje vykusius įvykius, vietas, įprasminti tai, kas buvo. Skulptorių vienus meno objektus – memorialinius paminklus įtakojo sukurti vieta, kurioje kažkas įvyko. Kitų menininko sukurtų meno objektų erdvė, kurioje yra, tapo sudedamąja jų dalimi. Šalia pastarųjų meno objektų visuomenės atliekami ritualai suteikia erdvei sakralumo ir socialumo atspalvį. Atsiranda intymus ryšys tarp meno objekto ir suvokėjo (subjekto), vietos ir erdvės. Taip meno kūrinys (apimantis ir erdvę, kurioje yra) tampa neatsiejama sociumo dalimi.

Aptarus visus įvairius meno kūrinio atsiradimo ir virsmo aspektus, išskiriami 4 H. Orakausko memorialinio paminklo tipai: paminklas tautos pamatui, sukurtas naudojant tiesioginius ir netiesioginius simbolius ir ženklus; paminklas istoriniam įvykiui, kuriam atsirasti turėjo įtakos erdvė ir aplinka. Jam sukurti naudojami to laikotarpio tiesioginiai ženklai, atsiranda vizualinis panašumas į tam tikrus asmenis; paminklas – kūrinys kūrinyje; istorinis įvykis – akstinas atsirasti meno kūriniui.

Skirtingi H. Orakausko kūrybos periodai atskleidė ir skirtingus Kupiškio miesto kaip vietos gyvavimo periodus. Norėdamas įkūnyti vietą bei erdvę, ieškodamas savo tapatybės ženklų, meno kūrinyje išreikšti save ir tai, kas yra aplinkui, menininkas kūrė skirtingos paskirties, plastinės raiškos, pobūdžio, rūšies ir technikos skulptūras ir Kupiškio miestui parodė estetinių ir istorinių orientyrų kryptis.