Santrauka

Kalendorinių papročių pabiros Pilviškių apylinkėse

Libertas Klimka

Šiame etnologinio pobūdžio straipsnyje apibendrintos Pilviškių valsčiaus Suvalkijos (Sūduvos) etnografinio regiono gyventojų tradicinių kalendorinių papročių žinios. Iš esmės tai yra kaimo žmonių kolektyvinės atminties XX a. pabaigoje tyrimas. Kartu buvo siekiama išryškinti papročių sąsajas su fenologiniais gamtos reiškiniais, pagrindinį dėmesį skiriant etnokultūros semantikai. Todėl šio straipsnio konkretus tyrimo objektas –vyresniojo amžiaus kaimo žmonių kalendoriniai papročiai ir liaudiški tikėjimai. Ši kolektyvinė atmintis saugo labai gilią žemdirbiškojo etnoso patirtį: joje apibendrinti šimtmečiais kaupti gamtos stebėjimai, įžvelgtos subtilios fenologinių reiškinių sąsajos.

Medžiaga straipsniui buvo renkama lauko tyrimais 1981 m. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ekspedicijos metu; ji buvo papildyta duomenimis, gautais 1994–2012 m. anketuojant pagal specialų astronominių žinių klausimyną. Anketos saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus archyve. Palyginimui pasinaudota ir keliais retesnių papročių iš šio valsčiaus užrašymais, datuojamais XX a. pirmąja puse, saugomais Lietuvių mokslo draugijos bei Tautosakos archyvų fonduose.

Kalendoriniai papročiai Pilviškių valsčiuje anksčiau nedaug tebuvo tyrinėti. Etnografų dėmesio nepatraukė gal ir todėl, kad žemės ūkis čia plėtotas gana moderniai pagal kaimyninės Prūsijos pavyzdį. Ir senolių išminties patarimai bei mitinės atodairos, nebetekę praktinės naudos, greit ėmė dilti iš žmonių atminties. Išsamiam kalendoriniam ciklui atstatyti Pilviškių apylinkėse surinktos medžiagos mažoka, tačiau atskiri vietiniai bruožai yra išraiškingi ir saviti, papildantys bendrą lietuvių tradicinio kalendoriaus bei jo raidos suvokimą. Pasitelkus ir archyvinius duomenis, pavyksta apčiuopti buvusio žinių masyvo struktūrinius bruožus.

Straipsnis struktūrizuotas trimis skyriais, atitinkančiais natūralų kaimo darbų ciklą: 1. Pavasarėjančią gamtą stebint; 2. Vasaros darbų rūpesčiai; 3. Rudens ir žiemos darbai. Analizuojant surinktą medžiagą, buvo įžvelgti tiek archajiškojo mėnulio kalendoriaus reliktai, tiek ir agrarinės magijos elementai iš vėliau susiformavusių sezoninių žemdirbystės ciklų. O iš krikščioniškojo kalendoriaus sureikšminti tie vardadieniai, kurie atitinka gamtos virsmus ir su jais susijusių darbų pabaigą ar pradžią. Manytina, kad tradicinio kalendoriaus bruožų, kitados buvusių gyvensenos taisyklėmis, ilgo išlikimo priežastis – santykinai objektyvus jų pobūdis, išreiškiantis dangaus šviesulių periodinio judėjimo įtaką augmenijos ir gyvūnijos bioprocesams. Ypatingas dėmesys čia mėnuliui, nuo kurio atmainų kažkiek priklauso žemės syvų tekėjimas augalo skaidulomis. Mėnulio fazių įtakos agrokultūrai žinios priskirtinos praktinės etnožinijos sričiai, o tikėjimai mėnulio poveikiu žmogaus gyvenimo įvykiams yra įsišaknijusio tradicinėje kultūroje paralelizmo tarp gamtos reiškinių ir žmogaus gyvenimo įvykių išraiška; tai similinės magijos dalykai. Atodairos į mėnulio fazę tebepraktikuojamos kai kuriuose pavasario bei rudens darbuose ir šiandien. Taigi visa tai ne tik pagarbos duoklė protėvių kultūros paveldui, bet ir praktiškai vertingos ūkininkavimo žinios. Kolektyvinė kaimo žmonių atmintis atspindi ciklinę laiko sampratą, labai būdingą žemdirbiškosios kultūros etnosams.

libertas.klimka@gmail.com