Santrauka

Lietuva, lietuviai ir mūsų kalba

Kazimieras Garšva

Kalbos duomenys rodo, kad Lietuvos vardo būta apie VI a. Tą patį vardą Kvedlinburgo kronika 1009 m. užrašė bent po 500 metų. Mažėjimo tvarka išskiriami nuo to laiko buvę keturi lietuvių kalbos plotai. Jie labiausiai slavėjo iš rytų pusės. Ainâ prie Mínsko, Obolcai prie Oršos greičiausiai yra senosios lietuvių kalbos salos, 1387 m. apkrikštytos Lietuvõs valdovų.

Lietuvõs ir jos pagrindinių skiriamųjų požymių – lietuvių kalbos, etninės kultūros – išlaikymo idėja buvo gyva visą laiką. Atkuriant Lietuvos valstybę (pirmąją Lietuvõs Respùbliką) skiriame tris laikotarpius: 1) svarstymas tautos ir valstybės ateities (M. Daukša, S. Daukantas, M. Valančius ir kiti valstybės veikėjai); 2) konkrečių valstybės metmenų kūrimas (J. Basanavičius, V. Kudirka, A. Smetona ir kiti); 3) valstybės kūrimas 1905–1918 m. Taip valstybė iš esmės atkurta per 35 metus.

Pirmoji Lietuvõs Respùblika geriau sprendė tautiškumo, piliečių išsaugojimo, tautinių bendrijų klausimus. Antroji Lietuvõs Respùblika 30 metų iš lenkų partijos nesulaukia kompromisų. Jiems siekiant teritorinės autonomijos, reikalaujama pažeisti Konstituciją, įstatymus: keisti valstybinės kalbos sistemą, polonizuoti lietuvių kalbos vardyną, įvesti antrąją (regioninę) kalbą, nors Lietuvojê jie turi geriausias sąlygas pasaulyje savo kultūrai, švietimui palaikyti.

Dabar, neatsižvelgiant į 100 000 Lietuvõs Respùblikos piliečių pageidavimą, dėl tariamai nelietuviškų asmenvardžių rašybos norima keisti lietuvių kalbos abėcėlę, rašybos, tarties principus. Prisidengiant gyventojų mažumos (kai kurių nelietuvių) norais bandoma pažeisti gyventojų daugumos (lietuvių ir tautinių bendrijų, vartojančių nelotyniškas abėcėles) interesus ir valstybinės lietuvių kalbos sistemą. Tokios tvarkos nėra daugelyje demokratiškų valstybių. Tai iš dalies lietuvių kalbos rašybą grąžintų į okupacijų laikus ir atplėštų nuo artimiausios latvių kalbos rašybos.
Lietuvių kalbos vietovardžių, asmenvardžių slavinimas, vokietinimas truko beveik 1000 metų. Nereikėtų tokios politikos vykdyti Lietuvõs Respùblikai, kurią Konstitucija, įstatymai įpareigoja ginti ir saugoti valstybinę kalbą.

Vardo ir pavardės rašymas valstybine bendrine kalba niekaip nepažeidžia asmens teisės į asmenvardį, asmens privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumo. Daugelis lietuvių kalbėjo ir iš dalies tebekalba tarmiškai, bet jų vardai, pavardės oficialiai rašomos kiek kitaip (bendrine kalba). Lietuvõs gyventojų pavardės per 800 metų rašytos mažiausiai šešiomis kalbomis (šešiomis skirtingomis abėcėlėmis), bet vien nuo to lietuvių tapatybė nepasikeitė. Asmenvardžiai nėra vien šeimos privataus gyvenimo dalis – jie yra ir kalbos, kultūros, valstybės gyvenimo ir istorijos dalis.
Rašant asmenvardžius nevalstybine kalba būtų ne įgyvendinta mažumos teisė į asmenvardį, o pažeista daugumos piliečių ir valstybės teisė į valstybingumą. Lietuvõs Respùblikos Konstitucija prioritetu laiko tai, kad LIETUVIŲ TAUTA, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvõs valstybę, išsaugojo savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius ir skelbia: Valstybinė kalba – lietuvių kalba (14 str.). Asmenvardžiai yra kalbos dalis – tikriniai daiktavardžiai, kurie Lietuvõs piliečiams rašomi be jokių kalbinių išimčių (lietuvių kalbos abėcėle) ir paklūsta visiems lietuvių kalbos rašybos, linksniavimo dėsniams.

LR Konstitucinis Teismas pabrėžė: „Pagal Konstituciją netoleruotina, kad šios taisyklės, inter alia įtvirtinančios nelietuviškų asmenvardžių (vardo ir pavardės) rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase, būtų nustatytos neįvertinus jų poveikio bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, inter alia lietuviškų asmenvardžių rašymui“. Dėl to poveikis bendrinei lietuvių kalbai būtų didžiulis. Prie 32 lietuvių kalbos raidžių asmenvardžiuose pridėjus per 50 nelietuviškų raidžių ir jas įvedant į registrus, informacines sistemas, būtų keičiama valstybinės kalbos abėcėlė. Būtų iš esmės keičiamos valstybinės kalbos rašybos ir tarties sistemos: iki šiol baltų kalbų garsą žymėjo viena raidė, kuri dabar žymėtų ir du garsus (kurie skirtingose kalbose tariami nevienodai), o kai kurie vienodi garsai būtų žymimi dviem skirtingomis raidėmis.