Santrauka

Sintautų lygumos kraštovės sandara ir raida

Rimvydas Kunskas

Suvalkijos tektoninę pakilumą, su kuria susietas Sintautų kraštovaizdis ir Šešupės lyguma, sukūrė diferencijuoti neotektoniniai judesiai. Blokinę pakopinę sistemą kristaliniame pamate paliko ortogoniniai ir diagoniniai (ypač PV–ŠR krypties) tektoniniai lūžiai. Jie buvo aktyvūs kelis tektoninius etapus.

Bendras limnoglacialinės lygumos dėsningumas: iškilūs viršutinės kreidos periodo liekaniniai gūbriai kaitaliojasi su dešimčių metrų gylio tarpugūbriais, užpildytais moreninio priemolio, fliuvioglacialinių smėlių bei žvyrų ir limnoglacialinių baseinėlių molio bei priemolio. Limnoglacialinėje lygumoje upių slėnių elementas yra bene svarbiausias ir orografine, ir kvartero darinių diferencijacijos prasme. Ledyno srautai ir upių slėniai genetiškai susiję. Plastiško ledo klimatinėse fazėse ingresiniai ledyno liežuviai čia buvo svarbus lygumos darybos faktorius.

Nedidelis Šešupės lygumos nuolaidumas į vakarus ir jos lygumas yra tik tariamo limnoglacialinio išlyginimo padarinys. Tikros priežastys slypi keliasluoksnėje išlyginančioje ledyno plaštakų sedimentacijoje ir, svarbiausia, poskydinių ežerų, buvusių po daugiamečio ledo danga, sedimentacijoje. Ledyno liežuvių pulsacija keitė aplinką ir nuosėdas: mažas ledyno poslinkis pirmyn (1), stagnacija (2), sauso šalto klimato periodas (3), ledyno tirpimas bei prieledyninio baseino kilimas (4). Dažniausia šių fazių metu apyvienodė nesustojanti sedimentacija vyko po daugiamečio ledo skydu.

Lygumoje kelių kilometrų pločio molynų arealai kaitaliojasi su panašaus dydžio heterogeniškos litologijos ledyno mezoliežuvių paliktais smėlio, priesmėlio arealais, susietais su nuotėkio ruožais, vėliau upių slėniais.

Jau priimtuose deglaciacijos modeliuose žemesnieji 80, 50–60 ir 40 m aukščio prieledyniniai baseinai buvo nuosekliai žemėjantis kaskadas. Pagal šio darbo autoriaus modelį ledyno plaštakų pulsacija kaskado žemėjimą komplikavo. Kita vertus, polediniai ežerai sedimentacinę pusiausvyrą pasiekdavo ne tiek hidrodinaminės ramybės laikotarpiais, kiek hidrocheminio optimumo, didelio šarmingumo periodais. Hidrocheminio faktoriaus svarbą patvirtina koaguliacijos procese pasiekta karbonatinių konkrecijų daryba molyje, ežero priedugnyje. Keliama hipotetinė tezė, jog ledynmečiais požeminių vandenų apykaita suintensyvėdavo, hidrokarbonatų srautai nuo negiliai gulinčių sluoksnių ar gūbrių padidėdavo. Poskydiniai ežerai buvo stipriai šarminiai. Vertikaliajai vandenų cirkuliacijai labai padėdavo Šešupės lygumai būdingi „hidrogeologiniai langai“.

Iš ankstesniųjų ledynmečių paveldėtas Nopaičio senslėnis taip pat yra tektoninės struktūros ir slėnių paveldimumo faktas.

Šešupės lygumos drenažo sistemos sukūrimas buvo priemonė molinių dirvožemių glėjėjimo procesui stabdyti – būtinas žingsnis kraštotvarkoje. Gana logiškas buvo Novos ir Aukspirtos slėnių gamtos draustinių kūrimas. Tai sudėtingos geomorfologijos ir didžiadebičių – mažadebičių upių hidrologinės sąveikos pavyzdys.