Santrauka

Užpalių apylinkių reljefo pagrindiniai bruožai

Regina Morkūnaitė

Darbe pateikta Užpalių apylinkių reljefo, nuo kurio priklauso kraštovaizdis ir žmogaus ūkinė veikla, bruožai. Apie kvartero storymę sprendžiama iš gręžinių aplinkiniuose kaimuose. Viename jų (Bajorų) vidurinio devono moliai pasiskirsto 243 m gylyje.

Šiaurės rytinė Aukštaitijos aukštumos dalis, kuriai priklauso tiriama teritorija, dažnai vadinama Sėlių aukštuma, o vakarinė Užpalių valsčiaus dalis priklauso Šventosios plynaukštei. Moreniniai masyvai ir dubumos Sėlių aukštumoje tam tikra tvarka traukiasi iš vakarų į rytus ir yra paskutiniojo ledlaikio pakraštinės akumuliacijos dariniai. Kalvočiausias ir įspūdingas reljefas yra Vaiskūnų geomorfologiniame draustinyje. Čia kalvų ir gūbrių ašys svyruoja nuo pietų-šiaurės krypties iki vakarų-rytų krypties.

Taip pat charakterizuota Šventosios plynaukštė, kur ledyno tirpimas ir paplovimas tirpimo vandenimis buvo greitesni, tad dominuoja paplautos bangos, lėkštos kalvos, lygumų plotai.

Darbe pateikti nuogulų granuliometrinės sudėties grafikai, kur pavaizduota Užpalių karjerų ir Šventosios slėnio aliuvinių nuogulų sudėties kreivės. Karjerų sluoksnių nuogulų kreivėms būdingas daugiau bimodalinis dalelių pasiskirstymas negu slėnio nuogulų kreivėms.

Apibūdintas gamtinis paveldas (Krokulės šaltiniai, Šeiminyškių konglomeratas, piliakalniai), kuris parodo ne tik tiriamos teritorijos geologinį-geomorfologinį svarbumą, bet ir istorinį išskirtinumą.