Santrauka

Pašvitinio apylinkių kulinarinis paveldas

Janina Samulionytė

XX a. pirmosios pusės Pašvitinio apylinkių kulinarinį paveldą įtakojo gamtiniai ir ekonominiai krašto savitumai. Dirbama žemė čia derlinga – vidutinio sunkumo priemoliai. Intensyvus žemės ūkis nulėmė Vakarų Aukštaitijos, taip pat ir Pašvitinio apylinkių kulinarinio paveldo specifiką. Kasdienai ir šventėms gamindavo daug miltinių gaminių: virtinių, raguolių, košių, kepdavo paprastą ir plikytą ruginę duoną, ragaišį, bandeles, pyragus, riestainius. Duoną riekdavo šeimininkas, tačiau, keičiantis gyvenimo būdui, tarpukario pabaigoje ir po Antrojo pasaulinio karo duonos atsiriekdavo kiekvienas šeimos narys. Šeimininkas dažniausiai sėdėdavo stalo gale. Tarpukariu nyko paprotys per talkas, kalendorines šventes, ypač per Sekmines, valgyti virtinius. XX a. 6–7 dešimt. dauguma šeimininkių duonos, pyrago nebekepdavo, bet nusipirkdavo krautuvėse.

Tarpukariu Pašvitinio apylinkėse naujoviškai apdorodavo mėsos produktus: beveik nebegamindavo tradicinio skilandžio, bet kimšdavo dešras, mėsą konservuodavo taukuose. Kaimo žmonės mėsos pirkdavo mažai, o XX a. 4 dešimt. Pašvitinio miestelio valdininkai mėsą ir jos gaminius įsigydavo krautuvėse. Šviežiai rūkytos, virtos dešros su kopūstais būdavo svarbiausias kalendorinių švenčių, vaišių patiekalas.

Labiausiai paplitęs svaigusis gėrimas buvo naminis miežių alus. Šeimininkas su alaus ąsočiu sutikdavo ir išlydėdavo svečius. Iki XX a. vidurio, net iki 8 dešimtmečio, Pašvitinio apylinkėse, taip pat ir visoje Šiaurės Aukštaitijoje, gyvavo alaus koštuvių paprotys, kuris, išmirus seniesiems aludariams, išnyko. Pašvitinio apylinkėse buvo ruošiamos sudėtinės vaišės – sambariai – laukų apėjimas su alaus ąsočiu, duonos kepalu, taip pašventinant būsimą derlių. 

Kasdieniniai indai ir įrankiai – moliniai ar metaliniai dubenys bei šaukštai. Pasiturintys kaimo, miestelio gyventojai turėdavo įvairių indų ir įrankių šventėms, iškilmingoms progoms, svečiams. Svečiams maistą serviruodavo lėkštėse, ypač mėgo dideles lėkštes mėsos patiekalams. XX a. pr. šakutes padėdavo tik svečiams, tačiau tarpukario pabaigoje ir po Antrojo pasaulinio karo šakutė tapo kasdieniniu įrankiu. Sovietmečiu daug indų ir įrankių įsigydavo vietos parduotuvėse, Rygoje arba iš vietinių „spekuliantų“.