Santrauka

Veprių valsčiaus senovės bruožai

Gintautas Zabiela

Seniausias Veprių apylinkių apgyvendinimas pradėtas tyrinėti XX a. 3-iajame dešimtmetyje, tačiau iki dabar jis yra menkai pažįstamas ir ištirtas. Daugiau ištirti tik paskiri objektai – Samantonių bronzos amžiaus gyvenvietė ar Bečių senkapis.

Ankstyviausi žmonių gyvenimo pėdsakai yra iš paleolito pabaigos (XI–X tūkst. pr. Kr.). Samantonyse buvusi jų gyvenvietė priskiriama Arensburgo ir Svidrų kultūroms.

Bronzos amžiaus (II–I tūkst. pr. Kr. vidurys) apgyvendinimo liekanos Veprių apylinkėse yra geriau pažįstamos, nes 1943 m. Samantonyse vyko tyrinėjimai, kurių metu buvo ištirta pastato vieta, surinkta nemažai titnaginių radinių bei keramikos. Šiam laikotarpiui priskiriama ir dalis akmeninių kirvių.

Geležies amžiaus (I–XII a.) apgyvendinimo liudytojai yra trys piliakalniai (Dubių, Sližių ir Sukinių) bei Kazlaučiznos pilkapynas. Visi jie yra netyrinėti, pažįstami tik pagal išorinius požymius.

Valstybės laikotarpiu iš archeologinių objektų plačiausiai yra tyrinėtas XIV a. pabaigos–XVIII a. Bečių senkapis; jame 1943 ir 1985 m. ištirti 93 griautiniai kapai. Šį senkapį galima tapatinti su senosiomis Veprių kapinėmis. Kiti šio laikotarpio archeologijos paveldo objektai mažai tyrinėti (Veprių dvarvietė) ar jų tyrinėjimų medžiaga neišlikusi (Užušilių senkapiai).

Visą priešistorinę ir net žymią istorinės epochos dalį (iki XVII a.) pagrindinis gamtinis darinys, prie kurio glaudėsi žmonių gyvenvietės, buvo Šventosios upė. Prie jos reikėtų ieškoti ir dar nežinomų archeologijos vertybių.