Santrauka

Atlaidai ir Verbų sekmadienis Babtų parapijoje liaudiškojo pamaldumo perspektyvoje XX a. I pusėje

Jonas Mardosa

Straipsnyje liaudiškojo pamaldumo perspektyvoje nagrinėjami atlaidai ir Verbų sekmadienio papročiai Babtų apylinkėse XX a. I pusėje. Keliamas tikslas išnagrinėti šių švenčių eigą, papročius, jų kaitą laike ir reikšmę Babtų žmonių gyvenime. Straipsniui parašyti naudojama 2012 m atlikto lauko tyrimo Babtų apylinkėse medžiaga, taip įvairūs etnologų darbai. Pagrindiniais uždaviniais pasirinkti siekiai aptarti Babtų bažnyčioje vykstančių atlaidų religinius ir liaudiškus papročius, jų raiškos formas. Nagrinėjama skirtingų visuomenių grupių dalyvavimo atlaiduose specifika. Aprašomas Verbų sekmadienyje šventinamų medžių šakelių – verbų žaliava, jos įvairovė, analizuojami susiję su verbomis papročiai.

Apibendrinus tyrimo rezultatus galima teigti, jog išanalizuoti atlaidų ir verbų papročiai, apeiginiai veiksmai nėra sankcionuoti Bažnyčios, bet gyvavo liturginiame švenčių kontekste kaip esminė jų dalis, turėjusi svarbią reikšmę socialiniame ir kultūriniame žmonių gyvenime. Liaudiško pamaldumo kontekste XX a. I pusėje gyvavę atlaidai, tapdavo pagrindine parapijos švente ir į pasiruošimą jiems buvo įtraukiami parapijos gyventojai. Socialinės atlaidų funkcijos apėmė pasiruošimą ir kelionę į bažnyčią, aktyvų asmeninį gyventojų dalyvavimą šventėje ir siekį suteikti paramą elgetoms. Tačiau atskiroms gyventojų grupėms dalyvavimo tikslai buvo nevienodi. XX a. 3-4 dešimtmetyje atsirado socialinės atskirties požymiai kaime, kurie stebimi skirtinguose atlaidų momentuose: vykimo į atlaidus būduose, maldininkų bendravimo formose bei dalyvavime poatlaidinėse atrakcijose. Pagal gyventojų amžių skiriasi komunikacinės šventės funkcijos. Vyresnės kartos žmonėms svarbesnis giminių bendravimas šventėje ir žmonių namuose, o jaunesniems aktualesni susitikimai su bendraamžiais miesteliuose ir poatlaidinių pasilinksminimų metu.

Nagrinėjamos Verbų sekmadienyje šventinamų medžių šakelių ypatybės ir jų panaudojimas gyventojų kasdienėje praktikoje XX a. I pusėje rodo, kad kadagio šakelių vyravimas Babtų apylinkėse įsikomponuoja į Vakarų Lietuvos regionui būdingą simbolio turinio arealą. Verbų sekmadienio apeigų metu šventinamos kadagio ir daug rečiau gluosnio šakelės kartais papildomos suteikiančiais dekoratyvumo priedais. Šis požymis atsiranda artėjant XX a. viduriui ir prie medžių šakelių pradedami dėti sausų gėlių ar kambario gėlių priedai. Todėl vienos šventinamos verbos įgauna sakramentalijos prasmę, kitos tampa daugiau dekoratyviniu Velykinio laikotarpio simboliu. Tiriame laikotarpyje užtinkami krikščioniškoji sakramentalijos reikšmės pošventiniame laike derinimai su maginiais siekiais. Tokiame kontekste gyvavo sakralizuotų verbų panaudojimas pastatų apsaugos sistemoje, plakimo verbomis papročiai, kurie sovietmečio pradžioje su pokyčiais visuomenėje palaipsniui praranda buvusią reikšmę ir tradicinius panaudojimo būdus. Todėl straipsnyje nagrinėjamų atlaidų ir Verbų sekmadienio bei su verbomis susiję papročiai rodo kintančią laike, tačiau išsaugotą kasdienybėje religinių ir socialinių siekių tradiciją Babtų apylinkių žmonių gyvenime XX a. I pusėje.