Santrauka

Babtų apylinkių sakralinių pastatų architektūra

Marija Rupeikienė, Antanas Rupeika

Sakralinių statinių kompleksai su parapijų trobesiais stovi Babtuose, Muniškiuose ir Panevėžiuke; esama smulkiųjų sakralinių ir memorialinių statinių.

Babtai yra buvusio valsčiaus vidurinėje dalyje. Svarbiausi Babtų kultūros paveldo objektai – bažnyčios statinių kompleksas ir parapijos trobesiai. Sakralinių statinių kompleksas, apsuptas šventoriaus, įsikūręs tarp Nevėžio, Beržų ir Šilo gatvių. Klebonijos sodyba įkurta Nevėžio ir Beržų gatvių sankirtoje, o du parapijai priklausantys namai stovi prie Nevėžio gatvės. Bažnyčia bebokštė, trinavė, halinė, suręsta iš sienojų. Tai liaudiškojo romantizmo pavyzdys, turįs neorenesanso bruožų: išorėje ir viduje ryški romantizmui būdinga neorenesansinė „arkadų“ stilistika. Varpinė etninės architektūros, primityvių formų. Šventoriuje stovi du mediniai koplytstulpiai, medinis stogastulpis ir paminklas. Tyrimo metais buvusioje klebonijos sodyboje yra klebono namas ir ūkinis trobesys; vidurinėje sodybos dalyje išliko tvenkinys. Bažnyčiai priklauso dar du mediniai namai, stovintys šalia šventoriaus, Nevėžio gatvėje. Pirmasis namas vientiso tūrio, vienaukštis, su pastoge, ištęsto stačiakampio plano. Antrasis namas sudėtinio tūrio, su dvišlaičiu mezoninu; jo architektūra būdinga tradiciniams miestelių namams. Kieme yra medinis ūkinis trobesys. Babtuose iki XX a. vidurio buvo sinagoga, stovėjusi miestelio pietinėje dalyje, į šiaurę nuo Teškupio upelio; kitoje upelio pusėje įrengtos žydų senosios kapinės. Sinagogos architektūra buvo nesudėtinga, artima medinių gyvenamųjų namų architektūrai. Pietinėje Babtų dalyje, ant Stabaunyčiaus kalno, stovi Babtų koplytstulpis – paminklas lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno skrydžiui per Atlantą atminti. Jis buvo pastatytas 1933 m. pagal inžinieriaus A. Šalkauskio projektą.

Muniškiai – kaimas buvusio Babtų valsčiaus pietinėje dalyje, 10 km į pietus nuo Babtų. Bažnyčia, apsupta šventoriaus, stovi tarp K. Zaleskienės ir Šaltinių gatvių, šalia buvusios dvaro sodybos. Bažnyčia bebokštė, trinavė, halinė, suręsta iš sienojų ir išorėje apmūryta raudonomis plytomis. Planas netaisyklingo kryžiaus formos, užbaigtas trisiene apside. Medinė bažnytėlė pasižymėjo nesudėtinga eklektine architektūra, kuriai įtaką darė XIX a. plitęs romantizmo stilius (šio stiliaus požymis – smailėjančių arkų langai). Vėliau, remontuojant ar padidinant bažnyčią, atsirado langai, užbaigti pusapskritėmis sąramomis.

Panevėžiukas – kaimas Kauno rajone, buvusio Babtų valsčiaus šiaurinėje dalyje, 6 km į šiaurę nuo Babtų. Bažnyčios statinių kompleksas ir parapijos trobesiai įsikūrę tarp Nevėžio ir Striūnos gatvių; pietinėje šventoriaus pusėje yra klebonijos sodyba, o į šiaurę nuo šventoriaus stovi špitolės trobesiai. Bažnyčia pasižymi unikalia plano forma, barokinės eksterjero architektūros sąveika su etninės architektūros detalėmis, santūriu interjeru, kuriame dominuoja liaudiškajam barokui ir klasicizmui būdingi dekoro elementai ir originalios, erdvę pagyvinančios detalės. Varpinė – paprastų formų, lakoniškos funkcionalios architektūros. Šventoriaus pakraščiuose yra palaidojimų, kairėje didžiųjų vartų pusėje pastatytas medinis kryžius. Šventorius aptvertas plytų tvora, sudaryta iš mišraus mūro (raudonų plytų ir akmenų) tinkuotų sienelių ir raudonų plytų stulpelių. Didieji vartai simetriški, trijų atvirų angų, kurias rėmina netinkuoti raudonų plytų stulpeliai. Klebonijos sodyba įkurta už pietinės tvoros linijos, atokiau nuo Nevėžio gatvės. Dabar joje yra klebonija, svirnas, ūkinis trobesys, rūsys ir šulinys. Klebonijos architektūra tradicinė, būdinga bažnytkaimių parapijos trobesiams. Svirnas prarado autentiškumą ir svarbiausius savo architektūros elementus. Daržinės tūris autentiškas, būdingas nedidelių klebonijų sodybų ūkiniams trobesiams. Špitolė nugyventa ir praradusi daugelį autentiškų architektūros elementų; ypač trobesį gadina mūrinis prieangis ir kiti priestatai, disonuojantys su medine architektūra.