Santrauka

Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas

Povilas Spurgevičius

Dabartiniai Gélvonai – tai nedidelis miestelis, turintis seną istoriją. Vienas iš tos istorijos akcentų – bažnyčia. Jos raida literatūroje nušviesta fragmentiškai. Archyvinė medžiaga pateikė platesnį Gélvonų dvaro ir bažnyčios istorinį vaizdą. Gelvonai ir Siesikai Vytauto Didžiojo buvo padovanoti Daumantams, o vėliau šią privilegiją patvirtino Aleksandras. XVI a. viduryje susiformavęs Gelvonų miestelis jau turėjo ir religinį centrą – bažnyčią. XVII a. ją buvo užėmę kalvinai, kadangi Daumantai priėmė kalvinų tikėjimą. Jos tolesnis likimas nežinomas.

Naujas bažnyčios atgimimas prasidėjo 1686 m., kuomet LDK kuchmistras ir Gelvonų dvaro savininkas Kazimieras Daumantas išpažino giminės bei savo paklydimus ir suteikė naują fundaciją katalikų bažnyčiai. Jos veiklai išplėsti pasitelkė vienuolius pranciškonus. Fundacijų papildymai leido jiems pastatyti puikią medinę bažnyčią, o kiek vėliau ir dviaukštį mūrinį vienuolyną. Šie meno paminklai tapo miestelio ir parapijos svarbiausiais kultūros centrais. Pačių vienuolių veikla padėjo išplėsti katalikišką pasaulėžiūrą, jų pasaulietiškumas leido jiems laisvai bendrauti su valstiečiais ir bajorais. Katalikiškosios ir tradicinės kultūrų sąlytį iliustruoja šventasis akmuo, kuris buvo perkeltas į bažnyčią.

Ankstyvosios bažnyčios vaizdas išryškėjo tik XVIII a. pabaigoje. To laikotarpio puošni medinė bažnyčia buvo barokinė. Ji tikėjimą akcentavo meninių vaizdų emocionalumu.

Paskutinioji, mūrinė bažnyčia jau yra romantizmo idėjų simbolis. Jos architektas A. Polozovas interpretavo baroko stilių ir derino su liaudies tradicine statyba. Sukūrė kokybiškai naują vaizdą, kuriam būdingas sustiprintas dekoratyvumas. Išorėje tas išryškinta lauko akmenų ir raudonų plytų kontrastų deriniu.