Santrauka

Zanavykų kinkomojo transporto savitumai

Janina Morkūnienė

Kinkomosios transporto priemonės – svarbi valstiečių ūkio inventoriaus dalis, parodanti valstiečių buities ir ūkinės veiklos pobūdį ir jų padėtį socialinėje kaimo struktūroje.

Straipsnyje, remiantis ilgamečių tyrinėjimų duomenimis, nagrinėjami zanavykų vasaros bei žiemos kinkomojo transporto priemonių (vežimų, rogių (šlajų) bei pakinktų) svarbiausieji konstrukciniai savitumai, vyraujantys konstrukciniai variantai, terminijos įvairovė, transporto panaudojimas.

Straipsnis iliustruotas nuotraukomis bei brėžiniais, piešiniais.

XIX a. antroje pusėje zanavykų darbinių vežimų konstrukcija buvo praktiška ir patogi vežimui pailginti bei sutrumpinti, jį pritaikyti įvairiems kroviniams vežti ilginant arba trumpinant vežimo priekinės ir užpakalinės dalies sujungimo kartį – pertrauką (reguliuojant jos ilgį geležiniu kaiščiu). Zanavykų valstiečių ūkiuose geležinašiai vežimai pradėjo plisti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ir galutinai įsivyravo XX a. 3–4 dešimtmetyje. Šventinius geležinašius vežimus turtingesni ūkininkai įsigydavo nuo XIX a. pabaigos. Priklausomai nuo ūkių ekonominės padėties bričkos, brikeliai, fajetonai išplito XX a. 3–4 dešimtmetyje.

Zanavykų darbinės šlajos ir šventinės rogės savo pagrindine konstrukcija buvo panašios į kitų Lietuvos regionų naudotą to paties tipo žiemos transportą ir įėjo į arealą, kuris apėmė vakarų, pietvakarių, vidurio ir pietryčių Lietuvos vakarinį pakraštį palei Nemuną. Pagrindiniai tų regionų šlajų skirtumai – jų dydis, rodiklio arba ienų įtaisymas – priklausė nuo kinkymo būdų ir viršutinės dalies įtaisymo įvairiems ūkio darbams.

Zanavykų valstiečiai į darbines žiemos ir vasaros transporto priemones kinkė iki XIX a. pabaigos – XX a. pradžios austinėmis, o vėliau odinėmis plėškėmis, o į šventines – puošniomis odinėmis plėškėmis – šorais.

Zanavykų kinkomojo transporto raidą įtakojo valstiečių ūkinė veikla, socialinės sąlygos, etnografinės tradicijos, vakarinių kaimyninių tautų poveikis.