Santrauka

Zanavykų kultūros ir charakterio bruožai

Angelė Vyšniauskaitė

Kalbant apie Suvalkijos etnografinį regioną, visada atkreipiamas dėmesys į šiaurinę jo dalį, vadinamuosius zanavykus, lietuviškiau sakytume – užnoviškius, įsikūrusius už Novos upės. Rytinio šio regiono pakraščio gyventojai buvo vadinami kapsais, pati piečiausia dalis, Alytaus kampas – jau dzūkiškas. Tokį Suvalkijos suskirstymą lėmė ne vien istorinė praeitis, kalbos ypatumai, bet ir kai kurie gyvensenos, būdo bruožai. Nors skirtumų ir ne tiek daug, kiek tarp atskirų tautų, tačiau kai ką vis dėlto galima pastebėti.

Suvalkijoje buvo mažiau dvarų, o net ir buvusiųjų valstiečiai jau XIX a. pradžioje buvo atleisti iš baudžiavos. Visa tai padėjo susiformuoti kiek išsiskiriančiam Suvalkijos gyventojų tipui. Neabejotinai prie to prisidėjo ir šio krašto ryšiai su gretima lietuviškąja Rytų Prūsijos, arba Mažosios Lietuvos, sritimi, kur buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmo prasti žodžiai“, kur pasirodė Jono Basanavičiaus „Aušra“, iš kur sklido Vinco Kudirkos „Varpo“ dūžiai, nusitiesė knygnešių keliai. Visa tai ugdė lietuvių tautos pasipriešinimą carizmui. Per Mažąją Lietuvą sklidusios Vakarų civilizacijos naujovės turėjo įtakos suvalkiečių, ypač zanavykų, buičiai, visai jų materialinei kultūrai, tarpusavio santykiams, papročiams. Tai neabejotinai atsiliepė ir Zanavykijos kraštovaizdžiui, ir gyventojų charakteriui.