Santrauka

Amatai ir verslai Suvalkijos ekonominės raidos kontekste

Janina Morkūnienė

Straipsnyje nagrinėjama amatų padėtis, amatininkų ir ypač račiaus amato darbo pobūdis, vieta ir reikšmė Kazlų Rūdos seniūnijos kaimo bendruomenės gyvenime XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje.

Straipsnis parašytas remiantis Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus 1984, 1988 m., „Versmės“ leidyklos 2000 m. etnografinėse ekspedicijose autorės surinkta rašytinė ir iliustracinė medžiaga ne tik iš Marijampolės rajono, bet ir visos Suvalkijos. Etnografiniai duomenys rinkti pagal autorės parengtą metodiką tiesiogiai apklausiant ir bendraujant su amatininkais ir senyvo amžiaus ūkininkais.

XIX a. antroje – XX a. pirmoje pusėje valstiečių amatininkystė, t. y. užsiėmimai amatais bei verslais, priklausė nuo jų ūkio ekonominio pajėgumo, turimo žemės kiekio. Todėl daugiausia mažažemiai valstiečiai ieškojo ir kitų pajamų stengdamiesi mokytis papildomų verslų bei amatų. Kaimo amatininkų individualiai įgytos žinios dažnai priklausė nuo meistro-mokytojo mokėjimo perteikti darbo įgūdžius ir patirtį, nuo jo geros valios, taip pat ir nuo mokinio sugebėjimų tas žinias perimti.

Gabūs kaimo amatininkai dažnai buvo universalūs, mokėję dirbti daugelį medžio darbų – jie buvo ir dailidės, ir staliai, ir račiai, ir baldžiai. Darbo įrankius ir priemones račiai pasigamindavo patys, dalį jų nusipirkdavo. Įrankius tobulinti skatino kylanti žemdirbystės ir kaimo buities kultūra.

Suvalkijoje įvairūs namudiniai verslai bei amatai labiau buvo paplitę pietinėje jos dalyje, kur mažesnis žemės derlingumas. Tačiau ir vidurio bei šiaurės Suvalkijoje buvo gausu įvairių specialybių amatininkų, ypač račių, rimorių, kurie gamino žiemos ir vasaros darbines bei šventines transporto priemones bei pakinktus. Račių, kaip ir kitų specialybių amatininkų darbinės veiklos pobūdis, požiūris į darbą, jų santykiai su kalviais dažnai lėmė jų kvalifikacijos įvertinimą ir darbo užmokestį, t. y. pagarbą ir gaunamas pajamas už pagamintą produkciją.