Santrauka

Katalikų laidotuvių apeigos: papročiai ir religingumo raiška (Kupiškio apylinkės, XX a. antroji pusė–XXI a. pradžia)

Rimutė Garnevičiūtė

Straipsnyje, remiantis Kupiškio krašte surinkta etnografine medžiaga ir ankstesniais autorių užrašymais, analizuojami katalikų laidotuvių papročiai bei religingumo raiška laidotuvėse Kupiškio krašte. Atliktas tyrimas parodė, kad kultūrinės, ekonominės sąlygos šalyje lemia laidotuvių papročių formas. Įmonių teikiamos paslaugos artimos tradicinėms, tam turi įtakos ir rinkos sąlygos, kur pasiūlą neretai nulemia paklausa. Esant tradicinei kultūrai, laidotuvėse svarbiausia dimensija buvo santykiai: šeimos, giminės, skirtingų kartų, vietinės ir parapijos bendruomenės, santykiai su mirusiuoju. Visa apimantis santykis buvo su Dievu, kuris užtikrino ir visų kitų santykių kokybę. Mokamos laidojimo paslaugos sujaukė šių santykių tinklą, ryški tendencija laidotuvėms tapti uždarame šeimos, giminės ir draugų rate vykstančiu įvykiu. Įdomu, kad laidotuvių erdvei persikėlus į nuomojamas patalpas, atsirado mirusiojo santykį su namu išreiškiantis paprotys – trumpas sustojimas prie jų. Katalikų laidotuvėse reikšmingą vietą užima religinė raiška. Žmogui mirštant, jį šarvojant naudotos sakramentalijos, kurias pamaldžiai naudojant kliautasi Bažnyčios maldomis, šie elementai katalikų laidotuvėse išliko iki mūsų dienų. Esminis pokytis – išnykus maldos prašymui iš kvietimo į laidotuves žodinės formulės, pakito ir budėjimo laiko paskirties suvokimas – malda nėra pagrindinis veiksmas laidotuvėse. Šis pokytis atsirado veikiant sekuliarizacijai, nulėmusiai katalikiškos tapatybės krizę. Kupiškio krašte svarbi pamaldumo praktika laidotuvėse (seniau ir mirusiųjų minėjimuose) yra Švč. Jėzaus Vardo rožinio giedojimas. Unikali, tik šiame krašte fiksuojama maldingumo praktika – 129 psalmių giedojimas meldžiantis už mirusįjį ir jo giminės mirusiuosius. Kupiškio krašte naudojamas giesmynas „Giesmės giedamos už mirusius“ – Bažnyčios rekomenduojamų ir liaudies sukurtų giesmių rinkinys. Atlikus religinės raiškos analizę daroma išvada, kad liaudišką pamaldumą laidotuvėse suformavo krikščioniškojo tikėjimo principai, be to, fiksuojamos ir gyvos liaudiškojo religingumo apraiškos – tikėjimas sielos buvimu prie mirusiojo kūno bei velionio ir vėlės suvokimas kaip nedalomos visumos. Išnyko seniau praktikuotas religingumo veiksmas – išmaldos už mirusįjį.