Santrauka

Kupiškio valsčiaus liaudies architektūra

Jonas Minkevičius

Šio skyriaus tyrimo objektas ir tikslas yra Kupiškio krašto liaudies architektūros raida ir būdingos savybės nuo priešistorinių laikų iki XX a. vid.

Skyrius suskirstytas į du pagrindinius periodus:

1. Priešistorinio, archajinio laikotarpio architektūros formavimasis. Medžiagos pagrindas yra Kerelių piliakalnio (I–II tūkst. pr. Kr.–IX a.) tyrimas. Tuo metu susiformuoja įtvirtintos gynybinio tipo gyvenvietės ant kalvų ir stačiakampio plano medinių stulpinės konstrukcijos gyvenamųjų namų su lėpiais bei apskrito plano pastatų tipai.

2. Istorinis laikotarpis (X–XX a. vid.). Susidaro laisvo plano padrikos ir kupetinės gyvenvietės, kaimai. XVI a. vid. LDK administracija įvykdo valakų reformą, suformuoja taisyklingus rėžinius-gatvinius kaimus. Sodybos ir pastatai taikomi prie siaurų (apie 50 m) rėžių struktūros ir pagrindinės kompozicinės ašies – kelio. Pastatų tipologija atitinka valakinio (apie 22 ha) ūkio racionalius poreikius. Sodybos funkcinę ir erdvinę struktūrą formuoja gerasis ir ūkiniai kiemai. Prie kelio ir gerojo kiemo statomi svarbiausi ir gražiausi pastatai: gyvenamieji namai, prieš juos – klėtys, toliau – tvartai, kluonai, daržinės, jaujos, pirtys. Kaimuose ir sodybose esti sodai, gėlių darželiai, kryžiai, koplytstulpiai, daug medžių. Visuma sudaro jaukią aplinką, turi mikroklimatinį ir architektūrinį ansamblinį pobūdį. Prie kaimų ir miestelių statomi atskiri gamybiniai pastatai: kalvės, vėjo ir vandens malūnai, taip pat užvažiuojamieji namai, karčemos.

Nuo XIX a. vidurio, panaikinus baudžiavą, o ypač 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma, kaimai pradedami skirstyti į vienkiemius. Kinta sodybų planai. Vienkiemių sodybų pastatai statomi aplink vieną erdvų kiemą. Gyvenamieji namai ir kai kurie ūkiniai pastatai modernėja, naudojama mažiau medinių konstrukcijų, taikomos naujos statybinės medžiagos – betonas, plytų mūras, čerpės, skarda, dažai, mažėja dekoratyvumo, bet išlieka tradicinis mastelis, apželdinimo pobūdis. Sovietų okupacijos metais (1940–1941 ir 1944–1990 m.) tradiciniai kaimai buvo beveik sunaikinti. Vietoj jų buvo planingai vykdoma koncentruotų kolūkinių gyvenviečių statyba. Atgavus nepriklausomybę (nuo 1990 m.), vėl ėmė plisti vienkiemių sodybos.

3. Kupiškio krašto liaudies architektūra turi daug bendro su kitų Lietuvos etnografinių zonų, ypač Aukštaitijos, liaudies architektūra. Ji remiasi tais pačiais funkciniais ir kūrybiniais estetiniais principais, glaudžia gamtos ir architektūros sąveika, ansambliškumu, estetinės išraiškos santūrumu, bet pasižymi ir vietiniais bruožais, ypač kai kuriais gyvenamųjų namų (kryžminių) ir klėčių tipų, jų puošybos skirtumais, dekoro tektoniškumu.