Santrauka

Kelmės valsčiaus katalikų liaudies pamaldumo praktikos

Alfonsas Motuzas

Kelmės valsčiaus teritorija galėjo būti suformuota po 1918 metų lapkričio mėnesio 21 dienos ir gyvavo iki 1947 metų, kada tapo apskrities centru.

Lietuvos Bažnyčios istorija kalba, kad Kelmei, esant valsčiumi, jos teritorijoje vyravo dvi krikščioniškos konfesijos – Katalikų ir Evangelikų. Evangelikų bendruomenė su savo centru buvo tik Kelmėje. Kelmės valsčiuje 1918-1947 metais Katalikų bendruomenė būdama skaitlingiausia, praktikavo liaudies pamaldumo praktikas, kurios buvo praktikuojamos ne šventų Mišių metų bažnyčioje, namų bei gamtos aplinkoje. Mokslinių tyrimų, kur atskirai nagrinėjamos katalikų liaudies pamaldumo praktikos Kelmės valsčiuje, nėra.

Kadangi norit atskleisti Kelmės valsčiaus teritorijoje praktikuotas liaudies pamaldumo praktikas, jų ištakas ir priežastis, teko pasitelkti istorine, etnologine, archyvine ir vasaros ekspedicijų metu surinktus šaltinius. Tyrimo tikslu buvo pasirinkta atskleisti Kelmės valsčiuje praktikuotas katalikų liaudies pamaldumo praktikas. Tikslui pasiekti buvo pristatomas Kelmės valsčiaus katalikiškų šventovių išsidėstymo arealas, atskleidžiama Kelmės valsčiuje praktikuotos katalikų liaudies pamaldumo praktikos ir remiantis istorine medžiaga nustatomos šių praktikų kilmių ištakos ir priežastys.

Atliktas tyrimas leido teigti šias išvadas, pirma, Kelmės valsčiaus teritorijoje katalikiškų šventovių išsidėstymo arealą, kur praktikuotos liaudies pamaldumo praktikos buvo Liolių šv. Simono ir Judo Tado; Saudininkų (Maironių) Švč. Mergelės Marijos, Pakražančio Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bei Žalpių šv. Benedikto parapijos. Jų centre – Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija su Verpenos Šv. Onos koplyčia ir Šaltenių (Juodeikių) Šv. Jėzaus Širdies bei Palendrių Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos oratorijomis. Taip pat liaudies pamaldumo praktikos sutinkamos ir Saudininkų (Maironių) Švč. Mergelės Marijos koplytėlėje. Tai rodo, kad Kelmės valsčiaus teritorijos parapijose praktikuojamos liaudies pamaldumo praktikos atliekamos bažnyčiose, koplyčiose, oratorijose, viešuose oratorijose bei namų aplinkose. Antra, Kelmės valsčiaus teritorijos parapijose atliekamos liaudies pamaldumo praktikos buvo išpildomos Bažnytinių metų kalendorinių švenčių/atlaidų ir šeimos švenčių (šermenų, mirusiųjų paminėjimų) metu. Trečia, iš 9-ių Kelmės valsčiaus šventovių (bažnyčių, oratorijų, koplyčių) 8-iuose buvo praktikuojamos bendros advento Rarotinės pamaldų, gavėnios bei šermenų ir mirusiųjų paminėjimų „Žemaičių Kalvarijos Kalnų“, Gegužinių ir Birželinių pamaldų liaudies pamaldumo praktikos. Ketvirta, tarp katalikų liaudies pamaldumo praktikų, kurios Kelmės valsčiuje buvo praktikuojamos keliose iš parapijų – tai atlaidų ir švenčių metų praktikuojamo užtarimo Šv. Antano, Šv. Onos bei Kristaus Motinos Marijos giesmės. Šv. Jurgio ir Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų atlaidai su savo giesmėmis buvo žinomos tik Kelmės Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, o Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos atlaidai – tik Palendrių Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos viešojoje oratorijoje, kur buvo giedama giesmė „Vilniaus Aušros Vartų koplytėlėj“. Penkta, Kelmės valsčiaus parapijose praktikuojamų liaudies pamaldumo praktikų ištakos ir priežastys sietinos su Bažnyčios liturgija, su nuo seno kaimynystėje iki XIX a. pabaigos veikusių vienuolijų, o vėliau šventovių (Šiluva) ir vietos dvasininkų žmonėse aktyvia pastoracine kultūra.

Pateiktos išvados pagrindžia darbo pradžioje išsikeltą hipotezę, kad laike Kelmei esant valsčiumi, čia jos teritorijoje praktikuotas katalikų liaudies pamaldumo praktikas suformavo anksčiau Kelmės valsčiaus kaimynystėje veikusių vienuolijų aktyvi pastoracinė veikla.