Santrauka

Liaudiška mirties samprata

Aušra Jurčikonytė

Mirtis yra vienas pereinamųjų ritualų, kurio metu sukuriami tam tikri su juo susiję simboliai ir atsiskleidžiama mirties bei gyvenimo suvokimas. Šį gyvenimo etapą galima suskirstyti į šešis atskirus segmentus. 1) Pasakojimai apie mirties nuspėjimą – sapnai, pačių mirštančiųjų nuojauta, jog artinasi giltinė, stebint žvilgsnį, taip pat galima atpažinti mirties ženklus. Dažnai pranašai būna naminiai ir laukiniai gyvūnai, namuose atsirandantys garsai. 2) Bendravimas su mirusiaisiais – norint palaikyti ryšius, pasikalbėti ar padėti mirusiesiems. Dėka maldos, mišių ir sapnų, kupiškėnų nuomone, yra įmanomas bendravimas su iškeliavusiais artimaisiais. 3) Kas yra siela – komplikuotas klausimas. Kupiškėnams sunku vienareikšmiškai apibrėžti, kaip jie įsivaizduoja sielą, kur ji esanti po fizinės mirties, tačiau visi sutaria, jog vėlė egzistuoja. 4) Skirtingos mirtys – išskiriamos trys: savižudybė (tragiška mirtis), tokio tipo mirusieji baudžiami pomirtiniame pasaulyje; mažo vaikučio – mirus vaikui, sutariama, jog jo siela yra šventa; staigi mirtis – prie vienos nuomonės neprieinama, tačiau priskiriama baisiai mirčiai. 5) Pomirtinis pasaulis ir atminimas – Kupiškio valsčiuje vyrauja nuomonė, jog pomirtinis pasaulis egzistuoja ir kad mirusiojo atminimą reikia saugoti ir stengtis minėti geru žodžiu, o jo valią geriau vykdyti. 6) Mirtis ir laidojimo būdai – informantų požiūris ir nuomonė į kremaciją bei eutanaziją išsiskiria, taip atsirandant dviem požiūriams Kupiškio valsčiuje ir nė vienam iš jų ryškiai nedominuojant. Apibendrinant galima teigti, kad Kupiškio valsčiuje mirties problema kai kuriais klausimais skiriasi. Žmonės mėgina surasti ir įsivaizduoti jiems labiausiai priimtiną variantą kalbant apie paskutinį gyvenimo etapą.