|
Santrauka Pilviškių šnekta: tyrimai ir XXI a. pradžios padėtis Rima Bakšienė Straipsnyje apžvelgiami Pilviškių šnektos, priklausančios vakarų aukštaičių kauniškių pietinei daliai, ankstesnieji dialektologiniai tyrimai, nustatomos svarbiausios tradicinės šnektos ypatybės bei analizuojamas tarminio kalbėjimo gyvybingumas XXI a. pradžioje. Pilviškių šnekta, kaip atskiras tarminis vienetas, iki šiol sistemiškai dialektologų nebuvo tirta. Remiantis XX a. vidurio kapitaliniais dialektologijos darbais ir atskirai minėtinais Juozo Senkaus tyrimais, skirtais šio kauniškių arealo šnektoms, galima teigti, jog Pilviškių apylinkės yra pereiginė zona tarp zanavykų ir tikrųjų kapsų šnektų (J. Senkus šį plotą vadino pazanavykio kapsais). Su kapsais tradicinę Pilviškių šnektą labiausiai vienija gerai išlaikyti nekirčiuotų galūnių balsiai, žodelių kàp, tèp vartosena, tačiau nuo jų aiškiai skiria neilginami tvirtapradžių dvigarsių dėmenys i, u. Pastaroji ypatybė artima zanavykams, be to, pilviškiečiai panašiai kaip zanavykai linkę derinti balsio e kokybę prie tolimesnio skiemens vokalizmo, jų kalboje užfiksuota ir zanavykų tęstinės priegaidės elementų. XXI a. pradžios Pilviškių apylinkių tarminės savimonės ir ypatybių apžvalga atskleidė, kad šnektos eiliniai vartotojai gerai suvokia savo tarminę priklausomybę, tačiau, kaip ir visur vakarų aukštaičių kauniškių plote, regioninė tapatybė dažniausiai remiama ne kalbos, o vietos dėmeniu. Šnekta eilinių vartotojų laikoma gražia, etalonine. Objektyvioji analizė patvirtino, kad Pilviškių šnekta išlieka pakankamai gyvybinga. Stabiliausiai vartojamos ypatybės, kurias eiliniai šnektos vartotojai pastebi rečiausiai (balsių kokybės požymiai), labiausiai linkę kisti pastebimiausi tarminiai bruožai. Tarminio kalbėjimo gyvybingumo laipsnį lemia ne tiek šnektos prestižiškumas ar eilinių vartotojų nuostatos tarmės atžvilgiu, kiek nedidelis skirtumas nuo bendrinės kalbos.
|