Santrauka

Partizaninis judėjimas Šeduvos krašte 1944–1953 metais

Aurelija Malinauskaitė

1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Šeduvos valsčiuje pradėtas organizuoti ginkluotas pasipriešinimas. Tų pačių metų vasarą Šeduvoje įvyko Tėvynės gelbėjimo komiteto posėdis, kuris karinei organizacijai įpareigojo vadovauti kadriniam Lietuvos kariuomenės karininkui, kilusiam iš Šeduvos valsč. kpt. Izidorius Pucevičiui-Radvilai. 1945 m. kovo mėn. buvo suformuota Žalioji rinktinė, apjungusi Šeduvos ir kaimyninių valsčių partizanų būrius, sudarytas rinktinės štabas. Rinktinė palaikė pavaldžius ryšius su LLA štabais. I. Pucevičius pasižymėjo kaip geras organizatorius, jis stengėsi apjungti kuo daugiau partizanų junginių, žuvo 1945 m. rugpjūčio 26 d. vykdydamas organizacinę užduotį. 1945 m. pabaigoje – 1946 m. pradžioje po kelių partizanų karinių operacijų ir represinių struktūrų atsakomųjų veiksmų Žaliosios rinktinės partizanai, priklausę LLA Panevėžio apygardai, neteko centrinės vadovybės. Keli Šeduvos krašto partizanų būriai veikė tarpusavyje palaikydami ryšius. Jiems vadovavo Lietuvos Žaliosios rinktinės laikinai vado pareigas ėjęs Juozas Skačkauskas-Strausas, jam žuvus – Petras Masilaitis-Virpša.

Vykstant partizaninio judėjimo Lietuvoje centralizacijai, palaikant ryšius su organizciniais centrais, Lietuvos Žalioji rinktinė konsolidavosi. 1948 m. balandžio mėn. ji buvo įjungta į ką tik įsteigtą Prisikėlimo apygardą. Tų pačių metų liepos mėn. rinktinėje buvo pertvarkyti ir sudaryti 3 rajonai, Šeduvos vlsč. pateko į dviejų rajonų ribas. Rinktinė ir jos padaliniai persitvarkė ir veikė kaip gerai organizuota partizanų struktūra.

1948 m., į rinktinės štabą (nuolat bazavosi Šeduvos valsčiuje) įsiskverbus MGB vidaus agentui Juozui Rudžioniui-Obelinskui, jos partizanai buvo metodiškai naikinami. 1949 m. sausio 25 d. žuvo rinktinės vadas P. Masilaitis-Virpša ir kt. 1951 m. areštuoti paskutinieji laisvės kovotojai. 1953 m. sausio mėn. Šeduvos rajone sunaikinti likę partizanai.