Santrauka

Semeliškių apylinkių geologinė sandara

Aleksandras Šliaupa, Valentinas Baltrūnas, Bronislavas Karmaza

Buvusio Semeliškių valsčiaus teritorija yra Dzūkų aukštumos šiauriniame pakraštyje. Pirmieji geologiniai tyrimai buvo pradėti dar praeito amžiaus pradžioje. Tai buvo darbai daugiau apie šio krašto paviršiaus geologinę sandarą bei reljefo ypatybes regioniniu aspektu. Tačiau tik po Antrojo pasaulinio karo pradėtas gilių gręžinių gręžimas atskleidė Žemės gelmių paslaptis. Artimiausių gręžinių duomenimis, Semeliškių apylinkėse mūsų planetos kristalinis pamatas slūgso 650–700 m gylyje. Jį dengia tokio pat storio nuosėdinių uolienų danga, susidariusi vendo, kambro, ordoviko, silūro, permo, triaso, juros, kreidos ir kvartero periodais. Šiaurinėje buvusio valsčiaus dalyje tarp silūro ir permo sluoksnių iš šiaurės pusės įsipleišėja devono periodo nestori sluoksniai. Toks ilgaamžis ir didelis nuosėdinių uolienų pjūvis turi didelę uolienų įvairovę. Arčiausiai žemės paviršiaus slūgsanti kvartero periodo metu susidariusi storymė dengia labai nelygų, palaidotų slėnių išvagotą seną pokvartero uolienų paviršių. Kvartero nuogulų storis – 120–200 m. Jį sudaro 5–6 apledėjimų palikti moreninio priemolio sluoksniai bei tarp jų slūgsančios vandeningos smėlio ir žvirgždingo smėlio (žvyro) nuogulos, iš kurių dažniausiai ir siurbiamas požeminis vanduo ūkio ir gyventojų poreikiams. Paviršiuje arba visai negiliai aptikti negausūs ir nedideli statybinių žaliavų (smėlio, žvyro) telkiniai. Dėl Žemės plutos blokų aktyvumo formavosi ikikvarterinių uolienų nelygus paviršius, ardytas slenkančių ledynų ir išraižytas senųjų upių. Šie palaidoti slėniai (paleoįrėžiai) orientuoti daugiausiai šiaurės vakarų kryptimi, rečiau – platumine kryptimi. Dabartinės Strėvos upės slėnis sutampa su vienu iš šiaurės vakarų krypties senuoju paleoįrėžiu, kuris pasikartoja ir kvartero nuogulų storymėje.