Santrauka

Trys didžiosios kraštovaizdžio kaitos Sintautų krašte

Filomena Kavoliutė

Sintautų apylinkės patyrė tris kraštovaizdžio kaitas. XVI a. pradėjus kolonizuoti itin retai apgyventus Šešupės limnoglacialinės lygumos miškus, agrariniai plotai ėmė dominuoti tik XVIII a., o kraštovaizdis išliko miškingas–agrarinis. Senųjų kaimų išsidėstymas rodo, kad upyno konfigūracija darė didelę įtaką teritorijos apgyvenimui. Intakų nebuvimas „vertė“ gyventojus kurtis tankiau palei Novą, susispaudžiant, o plačiai išsišakojęs Pentos upynas skatino skleistis po lygumą plačiau.

XIX a. viduryje – anksčiausiai visoje Lietuvoje – Užnemunėje įsivyravo pobaudžiaviniai vienkiemiai. Nors dirbamos žemės plotai gerokai padidėjo, kraštovaizdis išlaikė agrarinio–miškingo vaizdą. Jį formavo gausiai apželdintos vienkiemių sodybos ir išlikusios užpelkėjusios krūmuotos pievos.

XX a. antrojoje pusėje, sovietmečiu, nacionalizavus žemę ir turtą, sukūrus kolektyvinius ūkius ir atlikus melioraciją buvo suformuotas bemiškis agrarinis–pramoninis kraštovaizdis. Tik XX a. pradžios rašytiniuose šaltiniuose išlikę vietovardžiai liudija, kad Sintautų apylinkių mažose pelkaitėse buvo kasamos durpės. Vėliau nusausintos žemapelkinės durpės mineralizavosi ir šiandieninėje dirvožemio dangoje beveik neatsispindi.

Šakių rajone buvo 7 108 vienkiemių; tai buvo antrasis daugiausiai vienkiemių turėjęs rajonas Lietuvoje po Kapsuko (Marijampolės). Ėmusis priemonių (gyventojams buvo užmokama už sunaikintus vienkiemius), jų likvidavimas 1971–1975 m. vykdytas didžiausia sparta ir Šakių rajonas, per penkmetį nukėlęs 1 006 vienkiemius, atsidūrė tarp pirmaujančių. Sintautų kolūkyje buvo planuota palikti 4 vienkiemius, „Laisvės“ kolūkyje 10, Šakių sodininkystės tarybiniame ūkyje 14, Šešupės t. ū. 8, bet planus nepabaigta įvykdyti, nors sodybų nukėlimo sparta didele dalimi priklausė ir nuo ūkių vadovų pastangų vykdyti partijos ir vyriausybės iškeltus uždavinius. Vienkiemių sunaikinimas prilygo antrajai tremčiai, nes, nukėlus vienkiemius, išnyko ištisi kaimai; melioracijos laikotarpio antrojoje pusėje didesnė gyventojų dalis išvyko gyventi į miestus, nei kad į kolūkines gyvenvietes.

Melioruojant buvo reguliuojamos mažųjų upelių vagos, iškasant jų vietoje kanalus. Per visą krašto raidos istoriją Nova buvo itin svarbi gyvenimo arterija, traukos centras, palei kurį gausiai telkėsi kaimų senosios (kompaktiškos) ir vienkiemių sodybos, o XX a. antrojoje pusėje (sovietmečiu) nuo jos buvo nusigręžta. Gyventojus iškėlus iš jos pakrančių, panoviai tapo retai apgyventa, mažai lankoma apylinkių periferija su laukėjančia augalija (kultūrinio kraštovaizdžio gamtinė aplinka transformuojasi į natūralią).
Sovietmečiu propaguojama atvira panieka katalikiškai (tradicinei) kultūrai, brutalus elgesys su „klasinių priešų“ sodybų želdiniais išugdė daliai visuomenės abuojumą, kultūrinę nejautrą tiek gamtinei aplinkai, tiek krašto praeičiai apskritai.