Santrauka

Sintautiškių dainuojamosios tautosakos savitumai: keletas įžvalgų

Povilas Krikščiūnas

Straipsnyje siekiama aptarti sintautiškių dainuojamojo repertuaro ypatumus, ryškiau įsirėžusius autoriaus dėmesin dirbant su archyviniais šaltiniais. Dėmesys koncentruojamas į kai kuriuos dainų turinio, stilistikos savitumus, geografinio paplitimo ypatumus. Žiūrima, ar įgavo kokių vietinių bruožų visoje Lietuvoje žinomos dainos, kaip ir kodėl jos perprasminamos, ieškoma čia fiksuotų baladžių sąsajų su kitų tautų analogais.

Apibendrinant konstatuojama, kad apylinkės repertuaro savitumai nulemti ir subjektyvių, ir objektyvių veiksnių, veikiančių įvairiuose lygmenyse nuo kaimo bendruomenės iki tarptautinio repertuaro. Dainose pastebėta tekstų aktualizacija, paremta asmenvardžių ir toponimų kaita. Tai yra ne tik lietuviams būdingas reiškinys, sutinkamas įvairių bendruomenių (kaimo, rajono, etninio regiono) repertuaruose. Toks tekstui tarsi neesminis perprasminimas kūrėjui ar atlikėjui leidžia suvokti ir pabrėžti save kaip tam tikro sociumo narį. Čia pastebėtina, kad kuo gausesnė bendrija, kuriai aktualus konkretus tekstas, jų grupė ar ištisas žanras, tuo labiau tikėtina galima jo ekspansija gretimose teritorijose. Sakysime, kupletuose apie kaimo gyventojus ryškus improvizacinis pradas, dažnai lemiamas konkrečių bruožų, situacijų, čia nesukuriama universalių modelių, tad variantai nesugula į jokias gausesnes klasifikacijai pasiduodančias grupes, nors puikiausiai atspindi apdainuojamų bendrijų savitumus.

Minėtas sociumo bendrumo siekis ypač pastebimas literatūrinės tradicijos veikiamuose kūriniuose. Į tautosaką ši dažnai anonimine tampanti kūryba įsiveržė XIX a. pabaigoje, kurstydama nacionalinę savimonę ir nešdama naujus etinius imperatyvus visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime. Tai puikiai iliustruoja tekstai, susiję su Sintautų miesteliu, gyventojais, bažnyčia ir ypač jos gaisru 1907 m. Eiliuojamo kūrinio autorius, būdamas tam tikros ideologijos ar konkrečių pragmatinių siekių skleidėju, savo tikslus neretai realizuodavo folklorinei tradicijai būdingomis formomis.

Tarptautiniams dainų ryšiams iliustruoti pasirinkta baladė „Ponia poną nudaigojo“. Manoma, kad ir kitas slavų tautas ji pasiekė būtent iš lenkų, tad galime stebėti, kaip ji įsikomponavo į lietuvišką, kaip kaimyninį repertuarą be jokių tarpininkų. Straipsnyje teikiamuose statistiniuose duomenyse matome labai aiškų dainos paplitimą paribiniuose rajonuose, artimuose lenkų gyvenamoms teritorijoms. Tai tik patvirtina ankstesnių tyrėjų keltą hipotezę. Tačiau pasiekusi Lietuvą ši baladė kito. Remdamiesi turimais tekstais galime teigti, kad slavams būdingas epiškumas pas mus silpsta, paklusdamas lietuvių dainoms būdingesnei lyrinei tradicijai. Tai jau ne vietovės ar žanro, o viso lietuviškos dainuojamosios tautosakos masyvo lemiamas ypatumas.

Baigiant reikia pastebėti, kad sintautiškių tautosaka, veikiama iš karto kelių tradicijų, yra dėkinga medžiaga lokaliniams tyrimams. Prie jos, kaip ir viso suvalkiečių tautosakos klodo, derėtų dar ne kartą grįžti.